Vilnius. Savas ir svetimas

Nedažnai atsiranda knygų, kurios sudrumsčia nusistovėjusias tiesas, papasakodamos jau pažįstamą istoriją labai nepažįstamu balsu.

„Vilnius. Savas ir svetimas“, parašyta Laimono Briedžio, yra kaip tik tokia knyga. Ji atskleidžia Vilniaus istoriją žvelgdama svetimųjų akimis.

Autorius meistriškai laviruoja gyvoje miesto istorijoje nuo pat jo legendinės pradžios – Didžiojo kunigaikščio Gedimino sapno, iki šiuolaikinių problemų – gyventojų migracijos, tačiau nesirenka tradicinių istorijos tyrinėjimo būdų.

Laimono Briedžio knygoje Vilniaus istoriją pasakoja klajūnai – keliautojai, kurie užklydo į miestą savo gyvenimo kelionių metu. Panaudodamas kitataučių balsus, Briedis iškelia Vilnių iš tradicinio nacionalinės istorijos konteksto ir perneša prie Europos širdies. Šis netikėtas požiūris atskleidžia dar neregėtus miesto veidus, ir išplaukia revoliucinga Europos istorijos ir atminties interpretacija: Vilnius yra slenkstis, vieta, galinti padalyti ar suvienyti žemyną.

„Iš pradžių buvau užsimojęs rašyti apie Vilniaus daugiatautiškumą, bandyti atkurti jo istorinę kultūrinę atmintį. Norėjau sugretinti ir, jeigu įmanoma, sustyguoti jo skirtingas tapatybes . Šiam tikslui perskaičiau daugybę Vilniaus memuarų ir apvaikščiojau gausybę jo istorijų. Tačiau, mano nuostabai, beveik visi Vilniaus pasakojimai mane vedė už miesto ribų, tolyn į kitas erdves, kitų likimus. Mano dėmesio centras – Vilniaus miestas – plėtėsi man po jį naršant! Kuo intymiau susitikdavau su Vilniaus prisiminimais, tuo labiau jis man tapo nepažįstamas, neapčiuopiamas, kitoks… Laikui bėgant ir man vis plačiau keliaujant po pasaulį, miestas vis labiau panašėjo į chaosą, disonansą, per savo kraštus išsiliejusį pasakojimų srautą, priešpriešą visa kam, kas įprasta ir lengvai suprantama, kol pagaliau suvokiau, kad Vilniaus pažinimas neturi jokių geografinių, kalbinių arba istorinių ribų. Vilnius kaip vanduo: judrus ir visada nepastovus, ir dėl to reikia su juo susitikti, jį skaityti, matyti ir atpažinti, tarsi jis būtų svetima, kitam priklausanti erdvė. Bet koks Vilniaus savinimasis gimdo tik aklą jo pažinimą – tuščią, nykią teritoriją, fantazijos vakuumą, užpildytą pilka, beasmenių istorijų monotonija. Tik kito, svetimo, vaizduotės galia Vilnius atsiveria tarsi neregėtas stebuklas – nežinomybė Europos šerdyje.“
Laimonas Briedis

"Subtilu ir įsimintina <...> miestas kaip <...> stebuklas."
City of Strangers, The Economist

"Netikėta pasakojimo formulė <...>, sujungianti Europos istorijų ir Vilniaus geografijų."
Radio France International

"Itin didingas sumanymas. <...> Vilnius tarsi slenkstis tarp Rytų ir Vakarų, baroko ir modernizmo, civilizacijos ir barbarystės. <...> Išties akiratį praturtinantis veikalas."
Modris Eksteins (Toronto universitetas), knygos „Rites of Spring“ autorius

"Knyga, turinti nedaug sau lygių. <...> Briedis Vilniaus išsikerojusių "istorijų" supina į nuodugnų ir intriguojantį pasakojimų."
John Czaplicka (Harvardo universitetas), Slavic Review

"Briedis, gabus mokslininkas ir talentingas rašytojas, <...> sukūrė nepakartojamų miesto pasakojimų, prikaustantį kiekvienų literatūros, istorijos ir geografijos mėgėjų iki paskutinio knygos puslapio."
Victor H. Winston, vilnietis, Eurasian Geography

"Ši knyga yra ne tik kelionių po Vilnių istorija. Ji siekia daug giliau ir tarsi miesto sielos aidas iššaukia jo paslaptis. <...> Briedis atkuria šešėlinį Vilniaus paveikslų, kuriame spindesys persisunkia melancholija, grožis susilieja su liūdesiu..."
Canadian Broadcasting Corporation

"Nuostabi knyga <...> ir gražiausia Vilniaus dovana."
Simon Seabag Montefiore, knygų „Stalino jaunystė“ ir „Jeruzalė: biografija“ autorius