Vilniaus plovas

"Vilniaus plovas" - neįtikėtini, bet tikri lietuvio nuotykiai: sąmokslas, meilė, slaptosios draugijos, Kražiai, Vilnius, Buchara ir Orskas.

Regimantas Dima (g. 1961 m.) – lietuvių literatūros fenomenas: „Verslo klasės“ straipsnių autorius iškart imasi romano. Ir pirmuoju romanu pasirengęs sudrebinti tiek negausią nuotykinę lietuvių literatūrą, tiek Lietuvos istoriją.

„Vilniaus plovas“ – ne kulinarinė knyga. Ne nusilenkimas Ričardui Gaveliui. Tai lietuviškas šnipų romanas, istorinis detektyvas. Neįtikėtinas, bet tikras žemaičio Jono Prospero Vitkevičiaus gyvenimas – ne blogesnis už Štirlico ar Džeimso Bondo. Tik neįtikėtinos istorijos vyksta ne Vokietijoje ar JAV, o Lietuvoje: prasideda Kražiuose, o baigiasi Kabule ir Sankt Peterburge.

Slaptosios draugijos. Tomas Zanas, Adomas Mickevičius, filomatai, filaretai ir Juodieji broliai. Caro žandarai ir Orsko tvirtovė. Lietuva, Rusija ir Afganistanas. Tremtis ir stulbinama karjera. Diplomatinės intrigos ir fatališka moteris... Ir, žinoma, sąmokslas. Lietuvis Didžiajame žaidime. Įvykiai susipynę į kamuolį, kurį išpainioti padės pasakotojo talentas ir intelektas.

Regimantas Dima pasakoja ne blogiau už Aleksandrą Diuma. Ir ne blogiau už garsųjį prancūzą kuria sąmojingą, vyrišką (t. y. patrauklų moterims ir įdomų vyrams), nuotykių kupiną pasakojimą apie neįtikėtiną Vitkevičiaus gyvenimą.

Kodėl nieko iki šiol nežinojome apie Vitkevičių, garbingai vadintą Batyru?

Todėl, kad Regimantas Dima dar nebuvo parašęs „Vilniaus plovo“.


Kaip poezijos genijus Adomas Mickevičius po visą pasaulį išplatino savo šalininkams slaptą instrukciją?

Kokią baisią klaidą padarė caro valdininkai, ištremdami du žmones į Orenburgą?

Kas gražiai moteriai svarbiau – vyras, meilužis ar Puškinas?

Kaip Vilniaus universitetui pavyko išugdyti geriausius sąmokslininkus bei šnipus?

Ir kodėl, po velnių, Vilniuje iki šiol nėra Batyro arba Jono Prospero Vitkevičiaus gatvės?

Ištrauka

I SKYRIUS


Plovas

 

Ši šnipų ir diplomatų, niekšų ir azijiečių istorija galėjo prasidėti tik Vilniuje, gražiausiame mieste. Ką tik ant Suvorovo durtuvų tykiai buvo pamauta Abiejų Tautų Respublika, praūžė per Vilnių Bonapartas, iš pradžių prakilniai ir su baliais, o po metų paskubomis atgal į Paryžių be armijos, jau be balių, rogėse įsisupęs į šiltus kailinius ir liūdnas mintis. Rusijos imperija įsitaisė Vilniuje jaukiai ir ilgam. Buvo Gegužės trečiosios konstitucija, kuri Lietuvai ir Lenkijai suteikė neišsipildžiusių vilčių tapti pažangiausia Europos ir gal net pasaulio valstybe. Aiškiau pasakysiu: mes dabar būtume Jungtinės Europos Valstijos, ir amžinoji progreso šviesa sklistų nuo mūsų miestų Vilniaus ir Krokuvos į visus londonus ir paryžius. Taigi vietoj to progreso švyturių amžiaus Rusijos meška mums uždėjo leteną ant sprando geram šimtui metų arba - jei visai tiksliai - dviem šimtams. Bet tas trumpas vilties blykstelėjimas buvo toks fantastiškas, toks pilnas pažadų, lyg būtų pasitvirtinusi Vernadskio hipotezė, kad paslaptingojo kosmoso jėgos kartais randa plyšį mūsų Žemės apvalkale ir pro tą plyšį vienoje labai tiksliai geografiškai apibrėžtoje Žemės vietoje per trumpą laiko tarpą kosmoso energija staiga prapliumpa neįtikėtinais talentais, protais, ir tie protai būna tiek pritvinkę kosminės galios, kad, sakytum, sprogsta, nutaškydami aplinkinius naujomis idėjomis arba revoliucijų krauju. Paskui ta kosminė Vernadskio gimda užsiveria, ir šimtus metų vyksta lėtas istorijos kuisimasis, lyg senyvas sodininkas kapstytųsi po savo sklypelio žemę. Ir vėl tenka ilgėliausiai laukti, kur prasiskverbs kosmoso jėgos ir įvyks naujas istorijos apvaisinimas.


Pradžia - lyg fantastinio romano. Negerai. Fantazijos šioje vietoje ir baigsis, vos pradėjusios siausti. Ši knyga parašyta perkračius daugybę faktų, laiškų ir memuarų. Tai šnipų romanas, tad bandysiu visiems suprantamai, žmoniška kalba papasakoti, kas vyko. Šnipai, kaip jiems įprasta, mausto vieni kitus, dar labiau mausto prašalaičius, tad man nieko išgalvoti nereikės - bus ir taip kur sprandą nusisukti. Lengviau mane suprasite, jei papasakosiu, kaip šis šnipingas Vilniaus plovas buvo verdamas. Baisiai sudėtingos receptūros bei ilgo virimo plovas kaip tik tinka lengvesniam pasakojimo suvokimui. Juk valgis - tai universalus raktas į širdis. Geresnis nei kalba ar raštas.

Tais laikais, kai generaliniai sekretoriai mirdavo taip dažnai, kaip medžiai keičia lapus, aš sėdėjau Taškento geležinkelio stotyje ir laukiau traukinio į Čiardžou. Buvau girdėjęs, kad Čiardžou auga patys skaniausi Azijoje melionai. Kaip Kurgontepos persikai - geriausi Vidurinėje Azijoje. Iš Čiardžou išvežti tų melionų negalima, nes jų odelė plona ir švelni lyg pirmosios žmonos pirmą naktį. Alacho lūpų vertų melionų gali paragauti tik vietoje, Čiardžou.

Laiko iki traukinio išvykimo dar buvo marios ir mes slankiojome apie stotį. Viename kieme žmonės kažką makalavo dideliame juodame puode.

- Tikrą plovą virsime, - meiliai pamojo ranka, - rublis iš žmogaus bus.

Rublis buvo daug, bet surizikavome. Padavėme sulamdytus savo rublius ir ilgai laukėme. Plovo meistrai buvo rimti, ne tokie sukti kaip kiti taškentiečiai. Jie virė, rodė ir aiškino. Kaip sakė tie rimti meistrai, jų plovas bus tikras, net su avinžirniais - šie mums buvo visiška egzotika. Mėsą ir ryžius tai buvome matę. Kai kurių mamų namie daroma ryžiena su pomidorų padažu buvo tik blyškios to tikro Taškento plovo kopijos. Mes jau nerimavome - ar spėsime suvalgyti savo porcijas už visą rublį iki išdundant Čiardžou traukiniui. Tie plovo meistrai visiškai neskubėjo, taip kruopščiai makalavo ilga medine mente po puodą, diskutavo gerkline savo kalba ir lėtai badė duobutes tuose pursluojančiuose ryžiuose, kad, rodos, persikėlėme iš brandaus socializmo į Bagdado kalifo rūmus per pačią kaitrą. Iškentėjome nuo puodo sklindančių aromatų siausmo valandas ir minutes, galų gale sulaukėme.

Taip skaniai sutirpo plovas burnoje, kad paskubomis įsėdę į traukinį dar ilgai tylėjome, žiūrėjome pro langus į pralekiančias už jų drėbto molio lūšneles ir bandėme susivokti mintyse - kas tai buvo? Štai taip - dulkiname prasto priestočio rajono kieme paragavome tokio turtingo skonio plovo tik už rublį? Kaip taip galėjo atsitikti šioje pilkai tamsioje šalyje? Taip aš pirmą kartą pajaučiau, negaliu pasakyti - supratau, plovą. Ir kaip buvo simboliška, nors tada dar to nežinojau dėl savo jaunumo ir kvailumo, kad pirmu tikru gyvenime plovų žavėjausi būtent Taškente ir būtent geležinkelio stotyje.

Rusijos ir Britų imperijų „Didysis žaidimas" baigėsi tada, kai rusai iš europinės Rusijos dalies iki Taškento nutiesė geležinkelį - regis, tai buvo 1906 metais, - tokiu būdu visiškai tvirtai geležinio kelio bambagysle sujungdami ką tik užkariautas Azijos žemes su imperijos centru. Britai, sužinoję apie Taškente rusų pastatytą geležinkelio stotį, amžiams pakėlė rankas. Jie džentelmeniškai pripažino: pralaimėjom šimto metų kovą -„Didįjį žaidimą". Nuo to laiko, kai buvo pastatyta stotis, kur pirmą kartą valgiau plovą, britai niekada daugiau neberezgė rimtų planų įsiviešpatauti Centrinėje Azijoje.


Tad, savaime suprantama, nesuradau kito, lengvesnio, šios sunkiai suvaldomos kakofonijos aiškinimo istorijos nei plovas.

Pirmiausia įsivaizduokite didelį juodą visko mačiusį ketaus puodą apvaliu dugnu ant kaitraus laužo. Plovas pradedamas virti nuo aliejaus kaitinimo puode. Tame įkaitusiame aliejuje bus verdami visi plovo elementai. Vienas po kito. O šito mūsų Vilniaus plovo aliejus - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Abiejų Tautų Respublika. Be šio aliejaus istorijos posūkiai bei herojų motyvai strigtų ir siužetas braškėdamas kaip senos vežėčios sustotų.

Kitas svarbus ingredientas - aviena - bus dedama į gerai įkaitusį, pukšintį aliejų. Stambūs avienos gabalai kepdami-virdami aliejuje padovanos mūsų plovui aromatą, skonį ir sotumo pojūtį. Tai toks pats būtinas pagrindas plovui, kaip šiam šnipų romanui - Vilniaus universitetas. Niekada nebuvo toks svarbus universitetas kaip tuomet. Kai nėra savos valstybės, tik šviesūs žmonės pajėgūs saugoti jos atminimą ir kurti planus, kaip tą kvailai prateriotą valstybę atgauti. Tik studentai bespindėjo Vilniuje, tik jie ir galėjo tiesiogine ar perkeltine prasme duoti į snukį gvardijos karininkams, atsiųstiems į Vilnių iš Peterburgo. Nes ne tik šiurkščia karine jėga, bet ir protu galima laimėti daug mūšių. Protu netgi daugiau. Taigi studentų ir profesorių galvose sukosi mintys, kurių niekaip nepasiekė sutvarkyti imperijos valdininkai. Akademikų galvose minčių buvo per daug, o valdininkų galvose - trūko.


Atėjo nauji laikai, ir senųjų kontušinių bajorų anūkams buvo mesta pirštinė. Tie kontušiniai bajorai dažnai besididžiavo tik protėviais ir pilvo gebėjimu sutalpinti daug gėralo. O atėję nauji laikai labai žiauriai paklausė: kaip gyvensime toliau? Kaip seniau nebegalime - prauliavojome ir prašikome valstybę. Tad kaip gyvensime toliau, broliai ponai, be savo valstybės? Kaip pasižymėti bajorui, jei jis nebegali mojuoti kardu?

Jauni, neturtingi, nebeturintys ko prarasti senųjų šlėktų, seimeliuose besišvaisčiusių šoblėmis, anūkai pakėlė mestą pirštinę. Jie susiprato. Pakėlė pirštinę ir nutarė viską daryti išmaniai, lyg pats Stivas Džobsas jau tada būtų apšvietęs protą, nors tuomet Džobso protėviai dar Sirijoje ganė avis. Tautą ir kraštą jie privalėjo pakelti naujam gyvenimui... Ir, tarsi nutrūkę nuo grandinės, jaunieji bajorai puolė ugdyti savo protų, moralės ir žinių. Vilniaus universitetas po visą pasaulį, nuo Čilės iki Afganistano, paskleidė savo alumnus, šaunius mokslo, diplomatijos ir karo vyrus. Vilniuje visiškai netikėtai, žinant mūsų kraštų rimtumą, net atsirado humoro perteklius, ir tas perteklius šubravcų laikraštėlio pavidalu pasklido po visą kraštą. Tauta keitėsi vieninteliu įmanomu būdu - juokdamasi.


Apskrudus mėsytei į plovą dedame svogūnus, supjaustytus pusmėnuliukais. Tai bus Azija, Azijos žmonės, kupranugariai ir dykumų kaitra. Tuo metu Azija labai atsiliko nuo Europos ir tapo vieta, kuri tetiko išsidalyti Europoje nebeišsitenkančioms aštriadantėms imperijoms. Visos senosios persų, indų ar kinų kultūros tebuvo ligotų, atsilikusių kraštų žmonių keistenybės. Geležinkelių, garlaivių ir ginklų geležis iš Europos keitė pasaulį.

Po svogūnų dedame šiaudeliais supjaustytų morkų. Morkos mūsų plove bus Rusija. Ko gero, tada, po sėkmingo karo su Bonapartu, kai caras Aleksandras I su rusų kariuomene nuėjo į Paryžių, buvo pasiekta ir visos Rusijos istorijos bei politikos viršūnė. 1815 metais Vienos kongrese caras Aleksandras I, beišmylėdamas visas gražiausias Europos moteris, kartu dar sugebėjo vos kelių monarchijų įtakos sferoms padalyti visą Europą. Caro elgesiui su Europos šalimis ir moterimis apibūdinti gal geriau tiktų posakis „dulkino visas iš eilės". Teko garbė pabūti energingojo caro meiluže ir Tyzenhauzaitei iš Lietuvos. Retas drįso prisiminti, kad šis caras valdžią gavo tiesiai iš dar kruvinų savo tėvo žudikų rankų.

Ši istorija prasidės Lietuvoje, bet pasakojimo vingiai mus nešios po plačiąją Rusijos imperiją; vėl riktas - ji nuneš mus gerokai toliau, iki pat Britų Indijos pasienio. Į pasakojimo kilimo raštą įsipins daugybės pasaulio tautų atstovai: nuo Bucharos žydų iki kazachų, nuo sikhų iki persų. Vėl labai tinka plovo analogija. Juk rytietiškas plovas verdamas iš daugybės ingredientų, ir svarbiausia tame kulinariniame žmonijos paveldo deimante tai, kad tie visi gausingi ingredientai yra tarpusavyje susiję, skaniai susimaišę - vieną atėmęs, netenki kito skonio. Taip jie pinasi, semia ir skandina vienas kitą savo aromatuose ir kiekvienas, pabrėžiu - kiekvienas perduoda būtiną savo skonio dalelę galutiniam džiaugsmui - garuojančiam visais Azijos aromatais plovo kalnui, iškilmingai įnešamam prie stalo išsikankinusiems nuo ilgo laukimo svečiams. Svečiai jau pavargę laukti, nes virimo procesas labai ilgas, nuoseklus, plovo dalių įdėjimo eilės negalima keisti, pažeidus vieną jo virimo etapą, kitas bus a priori nebeįmanomas.

Pirmas etapas - zirvako virimas. Tą zirvaką galima kitaip pavadinti sultiniu. Taigi išvirti zirvakui, į kurį jau dėtume baigiamuosius plovo ingredientus, reikia: gero gabalo avienos, aliejaus, pusmėnuliukais supjaustytų svogūnų, šiaudeliais supjaustytų geltonų morkų. Atidus skaitytojas mane demaskuos - neturime mes Lietuvoje geltonų morkų. Neauga čia tokios. Tai ir mūsų istorija tik prasideda Vilniuje, tik pirmieji jos daigeliai yra lietuviški. Vėliau Lietuva bus tik tolimas aidas, poemos eilutė ir Pašiaušės dvaro Žemaitijoje kriaušių skonio prisiminimas valgant Persiškas figas. Dar šitame plovo zirvake kunkuliuos Kosciuškos sukilimas, pasaulinių grūdų kainų smukimas ir baisus Lietuvos dvarininkų nubiednėjimas pasibaigus Napoleono karams, Gegužės trečiosios konstitucija, paskutinis Lietuvos ir Lenkijos Valstybės padalijimas Rusijai, Prūsijai ir Austrijai-Vengrijai.

 

Baigiant virti zirvaką dedama avinžirnių, kumino, džiovintų raugerškio uogų ir daugybė kitų dalykėlių bei paslaptėlių. Paskui plovo kulminacija ir finalinis akordas - ryžiai, razinos, česnakai. Bet ryžiai, ryžiai yra pati svarbiausioji plovo dalis. Jei ryžiai prasti, neišgelbės nei įkaitęs aliejus, nei pukšintis tame aliejuje avienos gabalas. Mūsų Vilniaus plovo ryžiai - tai dviejų vyrų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių, ryžtas ir protas.

Šiaip aš ne kulinarijos knygų kepėjas, tačiau iš ploviškos įžangos galite suprasti - šnipų istorija bus paini, kupina prie¬skonių, aplinkui sukiosis daugybė personažų, kuriuos pasivedus už kampo galima be skrupulų nudurti, slankios prastos moralės, bet gražios moterys (mūsų plovo razinos), pasiruo¬šusios atsiduoti meilės malonumams pirmu beletristo paliepimu, šlovės ištroškę karininkai puls atakon ir kris pašauti taiklių šaulių, ironiškai žvelgs į mus tiesiai nuo Oksfordo ar Kembridžo suolų pakilę ir rūgščia mina pataikę į istorinio romano puslapius britų agentai (mūsų plovo avinžirniai - ypatingam traškėjimui tarp dantų), gers ir kvailios rusai (stipraus skonio česnakai), kazachų kumysu gydys savo suvargusius skrandžius Kražių ir Vilniaus tremtiniai stepėse prie Orenburgo. Vienus sutiksime kaip smagius pakeleivius, kitus išmesime kaip nuobodylas ir tinkamus tik knygos tęsiniui, jei sėkmingai parduosime pirmąją knygos dalį. Netgi Aleksandras Puškinas ir rusų kalbos žodyno kūrėjas Vladimiras Dalis pralėks šio romano puslapiais. Kaip sakoma - baliuje bus visi. Visa grietinėlė.

O aš iš aukšto ir istorinės perspektyvos žvelgsiu it Vikipedija į tuos vargšus, kurie griežto liokajaus prižiūrimi stumdo vienas kitą prieangyje. Tie, kuriuos įsileisiu pro duris, papasakos jums šaunią istoriją. Daugybė prašalaičių, bandančių išrėkti savas istorijas, liks už durų. Netrukdykite manęs - aš jau atsirinkau geriausias.