Vilniaus lietuvių literatūra 1920-1940

Darbe siekiama pateikti kuo išsamesnį tarpukario Vilniaus lietuvių literatūros bei literatūrinio gyvenimo vaizdą sunkiomis Lenkijos okupacijos sąlygomis 1920-1939 m., nušviesti nelengvą Vilniaus lietuvių literatūros atgimimą po to, kai visi rašytojai 1919-1920 m. dėl politinių aplinkybių pasitraukė į Kauną. Darbe aptariama ne tik pačios literatūros raida, bet ir svarbiausi literatūrinio gyvenimo reiškiniai bei faktai: literatūra periodikoje bei literatūrinė spauda ir almanachai, Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugijos veikla, ryšiai su Vilniaus baltarusių ir lenkų literatūromis. Didžiausias dėmesys skiriamas literatūros kūrėjams – siekiama atskleisti kiekvieno jų indėlį į Vilniaus lietuvių literatūrą jų pačių gyvenimo kontekste. Trumpai nušviečiami to meto politiniai ir visuomeniniai įvykiai. Darbe laikomasi chronologijos principo, nuolat susikoncentruojant prie vieno ar kito reikšmingesnio kūrėjo, svarbesnio literatūrinio ar kultūrinio reiškinio.

Pirmoje knygos dalyje „Vilnius – literatūros vyksmo centras (1904-1915)“ aptariamas kultūrinio pakilimo laikotarpis po spaudos atgavimo. Antroje dalyje „Kova už krašto lietuviškumą ir literatūros atgimimas (1920-1930)“ – sudėtingi okupacijos metai.

Knyga „Vilniaus lietuvių literatūra 1920-1940“ užbaigiama trečiąja dalimi „Literatūros augimas (1931-1940)“. Daroma išvada, kad svarbiausias dalykas, padėjęs kūrėjui išgyventi, buvo istorine atmintimi pagrįsta ištikimybė lietuvybei ir Vilniui, kuri stiprino pareigą pirmiausia imtis lietuvybei gyvybiškai būtinų darbų ir jungė į tvirtą tautinį darinį, kurio lenkų administracija neįstengė įveikti.