Vilniaus gatvių istorija. Valdovų kelias, 1 knyga. Rūdninkų gatvė

Knyga „Vilniaus gatvių istorija. Valdovų kelias, 1 knyga. Rūdninkų gatvė“ - tai gyva istorija.

Skaitytojas įtraukiamas į Vilniaus gyvenimo šurmulį nuo pat pirmosios eilutės. Ketverių metų seimo ir Gegužės 3-iosios konstitucijos apibrėžtą tautos identitetą vilniečiams, J. Jasinskio vadovaujamiems, pavyko įteisinti pergale, bet nepavyko priešo apgulties atlaikyti. Ir po pralaimėto sukilimo, caro administracijai griaunant miesto gynybinę sieną ir vartus, gyvenimas vis dėlto kunkuliavo. Šalia sienos ir buvusių vartų, šalia karmelitų vienuolyno kūrėsi, gyveno ir dirbo pačių įvairiausių tautybių ir socialinių sluoksnių vilniečiai, įvairiausių cechų meistrai ir amatininkai. Rūdninkų gatvė visada knibždėte knibždėjo. Valdos buvo perkamos, paveldimos, parduodamos. Remiantis senaisiais dokumentais, visiškai aišku, kad visada buvo prestižo reikalas turėti šioje gatvėje savo valdą, nors išlaikyti ją niekada nebuvo paprasta - pastatai, kaip ir žmonės, reikalauja dėmesio, rūpesčio ir investicijų.

„Skaitytojų teismui pateikiau Vilniaus gatvių istorijos antrosios dalies pirmąją knygą Valdovų kelias. Rūdninkų gatvė. Rūdninkų gatvės pradžioje, Rūdninkų vartuose, būdavo iškilmingai sutinkami į Vilnių atvykę valdovai ir su iškilmėmis Rūdninkų, Didžiąja ir Pilies gatvėmis palydimi iki Valdovų rūmų Žemutinės pilies teritorijoje. Remdamasis spausdinta ir dar niekur nepublikuota archyvine medžiaga, apžvelgiu gatvėje stovėjusių pastatų ir jų savininkų istoriją. Rūdninkų gatvė ilgus šimtmečius buvo pamėgta magistrato narių ir turtingų pirklių, amatininkų. Čia gyveno daugybė įvairių tautybių žmonių. Net ir negausūs archyviniai dokumentai vaizdžiai iliustruoja Vilniuje vykusius asimiliacinius procesus. Į Vilnių atvykę amatininkai ir pirkliai vokiečiai, olandai, škotai, prancūzai labai greitai prisitaikydavo prie vietos sąlygų. Tik žydų kilmės miestiečiai per amžius išsaugojo savo identitetą. Knygoje, be namų istorijų, pateikiama mažai žinomų faktų apie miesto gynybinę sieną ir vartus, Vilniaus amatininkų cechus, karmelitų vienuoliją ir jų vienuolyną, valdovų sutikimo iškilmes. Pateikiamas gana platus pasakojimas apie Vilnių 1794 m. sukilimo metu. Beveik du šimtus metų ši tema buvo labai neparanki, todėl, kas vyko Vilniuje sukilimo metu, lietuvių kalba beveik nėra parašyta. Aptardamas pastatų istorijas, naudojausi istorinių valdų - posesijų - numeracija. Tai patikimiausias ir pastoviausias būdas identifikuoti atskirų valdų vietą ir ribas. XIX a. viduryje kartu su posesijų numeracija įvesti policiniai numeriai, vėliau tapę pašto numeriais, kelia daug problemų. Keičiantis valdžioms, keisdavosi ir namų numeracija, dažnai keisdavosi ir numeracijos kryptis gatvėje. Sklypuose stovėję pastatai kartais netgi turėdavo atskirus numerius.Rašydamas šią knygą apsiribojau pastatų istorija iki Antrojo pasaulinio karo, nesistengdamas palengvinti galimų pastatų paveldėtojų interesų. Pastatai tam tikrais laikotarpiais labai greitai keisdavo savo savininkus, tad net nuoroda knygoje, kad iki 1940 m. pastatas priklausė vienam ar kitam savininkui, nesuteikia teisės manyti, kad iš jo pastatas ir buvo nacionalizuotas. Mano darbo su dokumentais patirtis verčia abejoti ir sovietinių pareigūnų sudarytais nacionalizacijos aktais. Po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusi turto dalyba ir privatizacija pagarbos taip pat nekelia. Knygoje apie tai nekalbama. Šio periodo istoriją tetiria ateities istorikai. Knygoje beveik nepateikiami ir pastatuose dabar esantys prekybos ir pramogų objektai. Mūsų dienomis pastatų savininkai, pastatuose esančių patalpų paskirtis keičiasi tiesiog kaleidoskopiškai, todėl duomenys galėjo pasenti knygą berengiant. Teneužsigauna pokario metų pastatų restauratoriai - ne su visais jų atliktais restauravimo darbais norėčiau sutikti. Po restauravimo pastatų kiemai ištuštėjo. Nugriauti ne tik kiemuose stovėję statiniai, išnyko ir taip būdingi Vilniaus Senamiesčiui perėjimai, laiptai, kiemų galerijos, puošybos detalės. Žinodamas anuometines valdžios nuostatas, restauratorių nesmerkiu, tačiau ir pagirti negaliu. [...].“
A.R. Čaplinskas. Pabaigos žodis ir padėkos

TURINYS

Įvadas — Miesto gynybinė siena — Rūdninkų vartai: 1794 m. sukilimas Vilniuje; Rūdninkų vartų likimas po sukilimo; Garbingų svečių sutiktuvės prie Rūdninkų vartų — Rūdninkų gatvės spindesys ir skurdas: Vieta; Pavadinimas; Gyventojai; Prekeiviai; Getas — Visų šventųjų bažnyčia ir vienuolynas: Teritorija; Karmelitai; Karmelitai Vilniuje — Visų Šventųjų bažnyčia: Statybos; Parapija; Altoriai; Tapyba; Zakristija; Biblioteka — Senosios regulos karmelitų vienuolynas: Istorija; Ūkis; Mokykla; Refektorius; Noviciatas; Pylimo g. 50, 52; Pylimo g. 54; Pšedzeckiai; Tabako fabrikas; Pylimo g. 56; Apvalusis bokštas — Rūdninkų gatvės rytinės pusės pastatai: Rūdninkų g. 18/2; Andrius Tovianskis; Rūdninkų g. 16; Rūdninkų g. 14; Rūdninkų g. 12; Rūdninkų g. 10; Rūdninkų g. 8 – Arklių g. 5; Nonkarto-Skirmunto namas; Baravskio mūrnamis; Pavlovičiaus namas; Oginskių rūmai; Igno Oginskio rūmai; Rūdninkų g. 6; Rūdninkų g. 4; Rūdninkų g. 2 / Didžioji g. 33 / Arklių g. 1; Rudaminos; LDK iždo namas — Rūdninkų gatvės vakarinės pusės pastatai: Rūdninkų g. 15/46; Vilniaus amatininkų cechai; Amatai; Vyresnieji; Tautiškumas; Statutai; Kvalifikacija; Pameistriai; Meistrai; Sueigos; Prievolės; Turtas; Namai; Amatininkų cecho namas; Rūdninkų g. 13; Leonas Jonas Pogirskis; Rūdninkų g. 11; Posesija 284 — Dingusieji kvartalai: Posesija 285; Posesija 286; Kazimieras M. Pacas; Posesija 287; Posesija 288; Posesija 289; Posesija 290; Posesija 291-292; Posesija 293; Posesija 294; Posesija 295; Gersaras Ramas; Posesija 296; Grigas Astikas; Poznanskis; Posesija 297; Posesija 298 — Pabaigos žodis ir padėkos — Rodyklė — Literatūra.