Vilniaus apokalipsė

Šiandien kaip niekad aktualus klausimas – kaip išlikti žmogumi? Kaip išvis išlikti? Visa tai – neįtikėtinai įtemptame, pilname pavojingų įvykių, netikėtų siužeto vingių ir kraupios realybės debiutiniame Viktoro Denisenkos romane „Vilniaus apokalipsė“.

Nuostabus senasis Vilnius neatpažįstamas – išplėšti ir suniokoti pastatai tarsi neregiai žvelgia išdaužytų langų akimis, vėjas draiko šiukšlių paklodę. Už apleistų sienų slepiasi šešėliai – negali žinoti, ar jie priklauso gyviesiems, ar tiems, kurių gyvais nepavadinsi…

Vladas klaidžioja po Vilniaus Naujamiestį vienui vienas. Nuolat budrus, nuolat įsitempęs, jis negali atsipalaiduoti nei sekundei – visur pilna pavojingų padarų – zombių. Tai pražūtingos epidemijos pasekmė. Laikas pasaulyje dabar skaičiuojamas „iki“ ir „po“. Iki apokalipsės ir po jos. „Iki“ buvo draugai, meilė, kūryba, santuoka, tegu ir pasibaigusi skyrybomis. „Po“ – badas, jokios meilės, nuolatinis pavojus, kurį kelia ne tik zombiai. Dar likę gyvi žmonių giminės atstovai kartais labiau nužmogėję, nei pastarieji. Niekada negali žinoti, ar sutiktu žmogumi gali pasitikėti – buriasi pavojingos gaujos, klesti kanibalizmas. Juk maisto šaltiniai senka. Kažkur miestų gelmėse išlikusieji kuria gyvenimą pagal savas taisykles. Dažnai baisesnes, nei pati apokalipsė.

Vladą veda draugė Laura. Ji netikra – tai tik buvusios mylimos merginos prisiminimas. Bet dabar jis gyvesnis, nei viskas aplink. Ir dar jį veda viltis, kad gyvenimas normalizuosis, kad jame dar neišnyko žmogiškumas ir meilė…

Ar pasaulis dar taps normalus? Ar išlikę gyvieji sugebės atkovoti iš zombių teritorijas ir sukurti jose saugias zonas? Ar Vladui lemta rasti tikrą, gyvą moterį, su kuria jie turės ateitį? Ar bus nauja pradžia?