Vilko vaikas. Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija

„Vilko vaikas. Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija“ pasakoja apie skaudžius pabėgėlės iš Rytų Prūsijos išgyvenimus Sovietų Sąjungoje ir atskleidžia labai asmenišką „vilko vaikų“ istoriją.


Antrasis pasaulinis karas nusiaubė visą Europą. Mažame žemės lopinėlyje prie Baltijos, Rytprūsiuose, ši tragedija palietė asmeniškai kiekvieną gyventoją. Pokario sumaištyje žuvo šimtai tūkstančių žmonių, kurių vaikai liko našlaičiai. Ir tik instinktas gali padėti jiems išlikti. Lyzabetė Oto – viena iš pasmerktųjų.


Lyzbetės mama su vaikais bėga nuo Raudonosios armijos, tačiau badas pasirodo greitesnis – moteris miršta, palikdama mažylius likimo valiai. Lyzabetė, jauniausioji dukra, ieškodama maisto paklysta ir pameta savo vyresniuosius brolį bei seserį. Mergaitė vienui viena atsiduria svetimame krašte, Lietuvoje. Ilgus metus ji klajoja po nepažįstamą šalį, šaltas naktis leidžia daržinėse, tvartuose ar po tiltais. Jai tenka bet kokia kaina kabintis į gyvenimą - ji elgetauja, o jei neišeina – vagiliauja. Išgyvenimas – jos pačios reikalas, kuris niekam daugiau nerūpi. Mergaitę pjudo šunimis, vietiniai vaikai bando ją pakarti, ji žaginama ir skandinama.


Sulaukusi penkiolikos, Lyzabetė už vagiliavimą išsiunčiama į nepilnamečių koloniją. Paleista iš jos, mergina laisve džiaugiasi neilgai – už dviejų savaičių jos laukia lageris ir ilga kelionė po Sovietų Sąjungą. Į priekį ją varo tik viltis vieną dieną rasti savo šeimą. Šis troškimas įkvepia ją herojiškai ištvermei, kuri padės įveikti visus išbandymus.


Knygos autorė – vokiečių žurnalistė Ingeborga Jacobs, gimusi 1957 m. Zolingeno mieste. Nuo 1995 m. ji dirba laisvai samdoma žurnaliste. Per tą laiką moteris spėjo sukurti ne vieną dokumentinį filmą, kurie buvo įvertinti svarbiais Vokietijos apdovanojimais – premija už filmą ekonomikos tema ir Bavarijos televizijos premija. Dar prieš tapdama laisvai samdoma žurnaliste 1994 m. ji susitiko su tuomet penkiasdešimt septynerių metų sulaukusia Lyzabete Oto. Ši atvirai papasakojo apie savo gyvenimą ir skaudžius išgyvenimus. Apie šį „vilko vaiką“ sukurtas dokumentinis filmas buvo rodomas kelių Vokietijos televizijų, susilaukė didžiulio susidomėjimo ir World Television Awards apdovanojimo. Tuomet buvo nuspręsta Lyzabetės istoriją papasakoti plačiau – pasirodė knyga apie šio pasaulio negandoms nepasidavusį, pokario siaubą išgyvenusį stiprios dvasios vaiką. Per keturis metus,tarp 2011 m. ir 2015 m., Vokietijoje pasirodė net 13 šios knygos leidimų.


„Vilko vaikų“ tema tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse valstybėse – beveik netyrinėta. Apie ją vengia kalbėti ne tik su „vilko vaikais“ susidūrę žmonės. Nutylėti siaubingus pokario išgyvenimus linkę ir patys „vilko vaikai“. Tačiau dabar našlaičiai iš Rytų Prūsijos, kurie po Antrojo pasaulinio karo bandydami išgyventi klajojo po Lietuvos kaimus ir miškus, vis drąsiau prabyla ir dalinasi savo atsiminimais. 2012 m. apie „vilko vaikus“ knygą parašęs lietuvių rašytojas Alvydas Šlepikas teigia, kad nors tai – tamsus mūsų šalies istorijos tarpsnis, jis reikalingas norint suprasti mūsų pačių tapatybę. Šie žmonės, anot jo, pamažu randa vietą mūsų atmintyje, tad mes pamažu mokomės priimti jų istoriją. Iš šių istorijų suprantame, kad žmogus gali išgyventi net tada, kai nebelieka nieko.