Vilkas vienišius, 1 knyga. Prisiminimai apie ateitį

„Vilkas vienišius. Prisiminimai apie ateitį, pirmoji knyga“ - nepagražintas autobiografinis romanas - ilga berniuko kelionė nuo ankstyviausios vaikystės prisiminimų iki pilnametystės, kuomet laikmečio ir aplinkybių veikiamas susiformuoja kaip tikrasis HOMO SOVIETICUS...

Autoriaus alter ego - Rokas Valius, mažasis romantikas, svajotojas, o kartais avantiūristas, stačia galva neriantis į nesuskaičiuojamas nuotykių viliones. Rokas visa esybe tarsi sugeria epochos transliuojamą informaciją, uoliai mokosi nuolat susidurdamas su alkoholizmu, žiaurumu, melu ir suktybėmis.

Dėl skurdo, patyčių ir kasdienės kovos už išlikimą patiriama desperacija, kuri užvaldo protagonistą, ir jau sunku ką nors keisti.

„Vilkas vienišius. Prisiminimai apie ateitį“ - tai pirmoji planuojamos „VILKO VIENIŠIAUS" trilogijos knyga.

IŠTRAUKA

VILKAS VIENIŠIUS, prisiminimai apie ateitį

Kartą psichoterapeuto paklaustas, koks pats ankstyviausias mano vaikystės prisiminimas, atsakyti jam neskubėjau. Buvo kiek netikėta ir kažkodėl pasijaučiau nesaugus... Gal dėl to, kad psichoterapeutas buvo mano draugelis, o mūsų draugystė keistoka. Jaučiau, esu jam reikalingas tol, kol turtingas ir naudingas... Ne visada juo pasitikėjau.

Vis dėlto pagalvojęs papasakojau jam apie MEDĮ, didžiulį seną medį, į kurį aš kažkaip užsikeberiodavau... Tai buvo šimtametis ąžuolas, mano namai, mano slėptuvė ir mano svajonių saugotojas. Medis mokėjo saugoti paslaptis, jis daug žinojo... Tuomet man buvo gal ketveri. Nemokėjau nei skaityti, nei rašyti, tad ir žaidimai indėnais ar pėdsekiais tuomet man dar buvo negirdėti.

Tądien po pokalbio su psichoterapeutu vis neapleido mintis, kas buvo pirmiausia, kur ir kaip buvo? Ką gi prisimenu IŠ TIKRŲJŲ?

Ne iš karto, bet po mažą žingsnelį man pavyko nukeliauti į ketvirtuosius savo gyvenimo metus. Ir netikėtai sau pačiam pasirodė pirmasis vaikystės paveikslas - NUOGAS MOTERS KŪNAS. Šiltas, švelnus, kvepiantis, minkštas ir paslaptingas... Pamažu vaizdinys vis ryškėjo, radosi daugiau atspalvių ir aplinkybių. Darėsi vis įdomiau. Grimzdau vis gilyn, bandydamas pasiekti po devyniais užraktais paslėptus vaikystės prisiminimus. Užsikabinau ir jau nenorėjau sustoti. Negailėjau laiko ir taip įsitraukiau, kad pamažėle atgaivinau patirtą pažinimo džiaugsmą... Prisiminimai palengva dėliojosi į mozaiką ir jau radosi šioks toks ryšys tarp visų įvykių ir aplinkybių. Ne, aš nebandžiau fantazuoti, kurti istoriją ar pramaną. TAI BUVO SU MANIMI, TEN TIKRAI BUVAU AŠ.