Vietiniai ir turistai. Fotoistorijos apie Meksiką

Denis Vejas – aistringas keliautojas, aplankęs kelias dešimtis šalių. Svetimą kultūrą ir vietinių gyventojų gyvenimą jis dažniausiai pažįsta per fotoaparato objektyvą. Nuotraukų ir esė knyga „Vietiniai ir turistai. Fotoistorijos apie Meksiką“ pasakoja apie santykius tarp Meksikos čiabuvių ir kolonizatorių ispanų, apie vietines tradicijas bei imigrantų kelius į JAV.

Knygos fotografijose ir Denio Vejo tekstuose tarp eilučių, o kartais ir tiesiogiai, nagrinėjama, kas yra vietinis, o kas atėjūnas, bei kaip į atėjūnus reaguojama. Leidinio „Vietiniai ir turistai. Fotoistorijos apie Meksiką“ tikslas yra skatinti žmones keliauti kitaip, nukrypti nuo turistinių takų, ieškoti istorijų ir patiems jas kurti. Taip pat autorius suteikia balsą tiems, kurie neturi progų būti išgirsti.

„Vietiniai ir turistai. Fotoistorijos apie Meksiką“ – charakterių, likimų ir kraštovaizdžių mozaika. Knygos įžangoje autorius rašo, kad jau dvylika metų eina ten, kur veda nuojauta. Jo nuotraukų veikėjai dažniausiai yra atstumtieji, nelegalai, keistuoliai – tikri, nenugludinti, nesurežisuoti. Denis Vėjas fotografiją laiko būdu savo pasaulį susieti su patirtimi ir pasakoti nepagražintas istorijas. Keliautojas turi talentą atsidurti netikėtose vietose bei parodyti žmonių skirtumus ir visą vienijančią prigimtį.

Meksika – šalis, kurioje susiduria daugybė kultūrų, o atskirtis tarp senųjų čiabuvių ir ispanų kolonizatorių palikuonių milžiniška. Knygoje nagrinėjamas dviejų pasaulių susidūrimas, o autorius tiki, kad migracijos krizės akivaizdoje vietinių ir turistų, arba kitaip rezidentų ir lankytojų, tema taps vis aktualesne.

Denisas Vejas (g. 1986 m) – Vilniuje gimęs fotografas ir istorijų pasakotojas. Daugelis jo darbų sukurti kelionėse. Fotografas ir keliautojas visada jautė, kad jį traukia globalaus pasaulio periferijose vykstantys dalykai, todėl daugiausiai dėmesio skiria žmonėms, atsidūrusiems visuomenės paribiuose, atstumtiesiems, valkatoms ir kitiems keistuoliams. Denio Vejo fotografijose užfiksuotas autentiškas gyvenimas, atokios vietos, papročiai, gyvi, realistiški siužetai. Autorius bendradarbiauja su prestižiniais leidiniais „Vice“ ir „Juxtapoz“.

„Vietiniai ir turistai. Fotoistorijos apie Meksiką“ – unikalus nuotraukų ir esė žanro tekstų albumas. Rekomenduojame jį įsigyti internetu ir leistis į spalvingą, įdomią bei netikėtą kelionę. Pirkti online labai paprasta, saugu ir greita. Čia daug knygų kainuoja pigiau, nes visada siūlome gerų išpardavimų ir karštų akcijų. Trumpi aprašymai, skaitytojų atsiliepimai ir apžvalgos padeda išsirinkti literatūrą. Prieš pirkdami įvertinkite knygos turinį ir apimtį. Tą padaryti padės informacinis aprašymas su santrauka, puslapių skaičiumi ir ištraukomis.

ĮŽANGA

Ši knyga – tai kelionė, spontaniška, neplanuota.

Kelionė, kurioje gyvenu jau daugiau kaip 10 metų, vaikščiodamas keliais, nelabai nukeliautais, visuomenės periferijose – tolimiausiuose planetos užkampiuose atrasdamas tylius, nepastebimus ir slaptingus gyvenimus. Tai žmonės, tiesiog gyvenantys sau, tyliai keliaujantys savais žemės ir vidinių erdvių takais. Ši kelionė tapo mano asmenine istorija, pasaka, fotografiniu naratyvu, tai savotiškas charakterių, likimų, kraštovaizdžių kaleidoskopų tyrimas.

Galbūt tai tėra atsitiktiniai įvykiai, nešantys mane nuo vienos keistenybės prie kitos. Bet man patinka tikėti, jog tam, kad kas nors susiklostytų, turi tinkamai susidėlioti žvaigždės.

Tyrinėdamas pasaulį nuolat kaktomuša susiduri su nežinomybe. Užduodi sau daugybę klausimų. Ir, neskaitant žvaigždžių bei atsitiktinių įvykių, būtent tie klausimai ir yra stipriausia kelią kreipianti jėga.

Magiškai ar per atsitiktinumą man vis pavyksta rasti tinkamus žmones ir atsiduri reikiamose vietose. Keliaudamas visąlaik sutinki tuos, kurie ieško tų pačių dalykų, nešiojasi dalį atsakymo ir dega ta pačia aistra siekti ko nors didesnio.

Taigi pastaruosius 12 metų aš užduodu klausimus, ieškau atsakymų ir einu ten, kur mane veda nuojauta ir instinktas. Niekada nebuvau oficialiojo pasaulio žmogus. Dvidešimt kelerių, manydamas, kad socialinis konstruktas – mitas, prisijungiau prie hipių. Negalėčiau pasakyti, ko būtent ieškojau. Tuo metu, pasinėręs į utopines nekonvencinės meilės ir begalinės laisvės idėjas, buvau įsitikinęs, kad vieną po kitos pasiekiu savo dvasines viršūnes. Bet laikas bėgo, kelionės plėtėsi, o gyvenimas ėjo tolyn, atnešdamas tai, kas netilpo į jokias hipiškas filosofines doktrinas.

Tada nustojau ieškoti utopinio rojaus ir pradėjau ieškoti savęs. Kilo klausimas, labai svarbus man kaip fotografui. Ką reiškia būti žmogumi? Kas ši septynis milijardus veidų turinti būtybė? Kiekvienas – atsitiktinė jį patį formuojančių aplinkybių, įtakų ir idėjų manifestacija, atskiras įsitikinimų, tikėjimų, požiūrių, stereotipų ir archetipų pasaulis su nuosavu jausmų ir instinktų klimatu ir troškimais – varikliais. Visi gyvename po tuo pačiu dangumi nuo tada, kai dar buvom beždžionės, bet esam vis labiau ir labiau atskirti valstybių sienų, statuso, lyties, religijos ir odos spalvos.

Mane visada labiausiai traukė atstumti visuomenės ir patys atmetę jos diktatą. Žmogiškoji būtybė tapo mano fotografijos darbų protagoniste. Atstumtasis, marginalas, nelegalas, keistuolis, klounas, maištininkas, vandalas: šiuos žodžius renkuosi todėl, kad suprantu, kad tai iš tiesų realu – nenugludinta, tikra ir nesaugu.

Fotografija man tapo būdu susieti savo paties pasaulį su taisiais, kuriuos patiriu, ir papasakoti istoriją – nenugludintą ir tikrą.