Šia savo knyga "Vienuoliktas įsakymas" J. Archer, Didžiosios Britanijos bestselerių autorius, nubrėžia naujus šiuolaikinio politinio trilerio standartus ir savo skaitytojų dėmesį išlaiko nuo pat pirmos iki paskutinės pastraipos.
Konoro Ficdžeraldo tarnybinė charakteristika įspūdinga: karo didvyris, profesionalų profesionalas, mirtinas CŽV ginklas - samdomas žudikas, daug metų tarnavęs savo šaliai, apdovanotas Garbės ordinu, atsidavęs šeimos vyras. Tačiau dvidešimt aštuonerius metus jis gyveno dvilypį gyvenimą, ir jau besirengdamas pasitraukti į pensiją, susiduria su pavojingiausiu priešu, kokį kada nors buvo sutikęs - savo bose Helena Dekster.
CŽV direktorė Helena Dekster visada laikydavo valdžios vadžias savo rankose. Bet kai iškilo grėsmė jos pačios karjerai, vienintelis šansas išlikti - tai sunaikinti Ficdžeraldą. Kelios dienos prieš pasitraukiant iš organizacijos, jis siunčiamas į kitą pasaulio kraštą, gavęs pavojingiausią užduotį: likviduoti iškilusią grėsmę nacionaliniam saugumui - išrinktą naują Rusijos prezidentą.
Trilerio "Vienuoliktas įsakymas" veiksmas rutuliojasi nuo Kolumbijos per Ovalinį kabinetą Baltuosiuose rūmuose, rusų mafijos vadeivos slaptąją irštvą Sankt Peterburgo pakraštyje, Rusijos prezidento rinkimų peripetijas, Pietų Afriką iki pat Australijos. Ficdžeraldas turi „išgelbėti pasaulį“ ir save, nes CŽV, be Dešimties Dievo įsakymų, galioja dar vienas - vienuoliktasis: neįkliūk.
Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis
TURINYS
TURINYS
Pirma knyga. Komandos žaidėjas / 11
Antra knyga. Vienišius / 131
Trečia knyga. Samdomas žudikas / 247
Ketvirta knyga. Gyvieji ir mirusieji / 363
IŠTRAUKA
Jam atidarius duris, įsijungė signalizacija.
Tokia klaida būtų atleistina diletantui, bet Konoras Ficdžeraldas tarp savo kolegų garsėjo kaip profesionalų profesionalas.
Ficdžeraldas tikėjosi, kad kol vietos policia sureaguos į vagystės su įsilaužimu signalą San Viktorinos rajone, praeis bent kelios minutės.
Iki kasmetinių futbolo rungtynių su Brazilija pradžios liko dar kelios valandos, bet pusė televizorių Kolumbijoje jau bus įjungti. Jeigu Ficdžeraldas įsilaužtų į lombardą prasidėjus rungtynėms, policia veikiausiai nesiimtų tyrimo, kol nenuaidėtų finalinis teisėjo švilpukas. Buvo gerai žinoma, kad čionykščiai nusikaltėliai į rungtynes žiūrėdavo kaip į devyniasdešimties minučių veiksmų laisvės tarpsnį. Bet pagal jo planą dėl tų devyniasdešimties minučių policijai teks dienų dienas vaikytis savo pačių šešėlį. Ir tai tęsis savaites, galbūt mėnesius, kol kas nors perpras tikrą to šeštadienio popietės įsilaužimo į lombardą reikšmę.
Signalizacija tebečirškė, kai Ficdžeraldas, uždaręs užpakalines duris, per mažą sandėliavimo patalpą nuskubėjo į lombardo parduotuvėlės priekį. Jis nekreipė dėmesio į eiles rankinių ir kišeninių laikrodžių, išrikiuotų ant stelažiukų, smaragdus celofaniniuose maišeliuose ir visokiausių dydžių bei formų aukso dirbinius, išstatytus už plonos vielos grotelių. Viskas buvo kruopščiai pažymėta pavardėmis ir datomis, kad nuskurdę jų savininkai, per pusmetį sugrįžę, galėtų atsiimti savo šeimos relikvijas. Bet mažai kas iš jų kada nors vėl pasirodydavo.
Ficdžeraldas nustūmė į šalį karoliukų užuolaidą, skiriančią sandėliavimo patalpą nuo pačios parduotuvėlės ir stabtelėjo už prekystalio. Jo žvilgsnį patraukė nenaujas odinis dėklas, atremtas į stovą vitrinos centre. Išblukusiomis auksinėmis raidėmis antvože buvo įspausti inicialai "D. V. R.". Visiškai nejudėdamas minutėlę jis delsė, kol įsitikino, kad lombardo vidun niekas nebando žiūrėti.
Šiandien rytą pasiūlęs lombardininkui rankų darbo šedevrą, Ficdžeraldas jam paaiškino visai neketinąs grįžti į Bogotą, todėl tą daikčiuką galima išsyk išstatyti pardavimui. Ficdžeraldo nė kiek nenustebino, kad šis jau buvo padėtas į vitriną. Kito tokio turbūt visoje Kolumbijoje neatsirastų.
Jis jau buvo besiropščiąs per prekystalį, bet gatve tuo metu pro vitriną praėjo kažkoks jaunas vyriškis. Ficdžeraldas sustingo vietoje, tačiau vyruko dėmesį buvo visiškai užvaldęs mažas radijas, kurį jis laikė prisispaudęs prie kairės ausies. Į Ficdžeraldą jis teatkreipė ne daugiau dėmesio, kaip į kokį siuvėjo manekeną. Vyriškiui dingus iš akių, Ficdžeraldas apžargom perlipo per prekystalį ir nuėjo prie vitrinos. Žvilgtelėjo į vieną ir kitą gatvės pusę pasitikrindamas, ar koks atsitiktinis praeivis nestebi, bet ten nieko nebuvo. Jis skubiai pasiėmė iš vitrinos odinį dėklą ir greitai sugrįžo į parduotuvės gilumą. Peršokęs prekystalį dar kartą atsigręžė pasižiūrėti pro langą ir galutinai nusiramino, kad niekieno smalsios akys iš gatvės šios vagystės nepastebėjo.
Ficdžeraldas skubiai pasisuko, švystelėjo į šalį karoliukų užuolaidą ir nuskubėjo prie uždarų durų. Žvilgtelėjo į savo laikrodį. Signalizacija griaudėjo jau devyniasdešimt aštuonias sekundes. Jis išžengė į skersgatvį ir klausėsi. Jeigu būtų išgirdęs kaukiant policijos sireną, būtų pasukęs kairėn ir išnykęs siaurų gatvelių labirinte, besiraizgančiame už lombardo. Bet, išskyrus signalizacijos garsą, visur buvo tyku. Tad jis pasuko dešinėn ir lyg niekur nieko patraukė Carrera Septima - Septintosios gatvės link.
Pasiekęs šaligatvį, Konoras Ficdžeraldas žvilgtelėjo kairėn, paskui - dešinėn, ir laviruodamas tarp neintensyvaus transporto eismo, perkirto gatvę ir pradingo pilname žmonių restorane, kur būrys triukšmingų futbolo aistruolių buvo įsitaisę priešais didžiulį televizoriaus ekraną.
Niekas į jį nė nežvilgtelėjo. Visas jų dėmesys buvo sutelktas į be paliovos kartojamus pernai Kolumbijos komandos brazilams įmuštų trijų įvarčių įrašus. Konoras atsisėdo prie kampinio staliuko. Nors iš čia televizoriaus ekrano gerai nesimatė, užtat jam puikiai vėrėsi vaizdas į kitą gatvės pusę. Virš lombardo vėjelis klebeno aplamdytą iškabą su žodžiais: J. Escobar. Monte de Piedad, establecido 1946" - "Ch. Eskobaras. Lombardas, įsteigtas 1946-aisiais."
Po kelių minučių žvygindamas stabdžius priešais lombardą sustojo policijos automobilis. Pamatęs į pastatą įeinančius du uniformuotus policininkus, Ficdžeraldas atsikėlė nuo staliuko ir nerūpestingu žingsniu pro užpakalines duris išsmuko į kitą, šeštadienį ramią gatvę. Susistabdė pirmą pasitaikiusį laisvą taksi ir ryškiu pietų afrikietiškų akcentu pasakė:
- El Belvedere, Plaza de Bolivar, porfavor*.
Taksistas linktelėjo, tartum leisdamas suprasti, kad visai nėra linkęs leistis į ilgą pokalbį. Ficdžeraldui atsidrėbus ant užpakalinės aplamdyto geltono taksi sėdynės, jis įjungė radiją.
Ficdžeraldas vėl pasižiūrėjo į laikrodį. Septyniolika minučių po pirmos. Porą minučių atsilieka nuo numatyto grafiko. Kalba turėtų būti jau prasidėjusi, bet kadangi kalbos paprastai tęsiasi gerokai per keturiasdešimt minučių, dar lieka pakankamai laiko įvykdyti užduočiai, dėl kurios jis iš tikrųjų ir atvyko į Bogotą. Pasislinko ant sėdynės siek tiek dešinėn, kad vairuotojas užpakalinio vaizdo veidrodėlyje galėtų jį gerai matyti.
