Vieniša vilkė. Paprastos moters nepaprastas gyvenimas. Tikros istorijos

Kaip dažnai mes savo gyvenimo patirtis, pamąstymus laikome giliai užrakinę ir slepiame nuo pasaulio. Nesu­vokdami, kad vienam žmogui tai gali būt atsakymas į jam svarbų klausimą, kitam raktas į sėkmę, trečiam – gijimas visomis dvasinėmis prasmėmis. Ypač žinant, kad Žemėje tiek daug sergančių sielų!

Žmogui didžiulės reikšmės turi visi jo gyvenimo etapai. Pradedant vystymusi motinos įsčiose ir baigiant mir­timi. Tai du svarbiausi gyvenimo pradžios ir pabaigos įvykiai. Viduriuką pagal (ne)gautas vertybes iš šeimos jau pradedame kurti patys. Tik gimę gauname baltą popieriaus lapą, kuriame greit atsiranda žymių ir jų spalvų. Absoliučiai visų jis skirtingas. Nežinau, ar viskas būna nulemta iš anksto, bet tikiu, kad turim stiprų ryšį su Visata. Augant ir bręstant mūsų baltą lapelį jau būna išmarginusios stiprios patirtys. Deja, ne visų jos gražiausių spalvų ir su tiesiomis linijomis.

Fizinė branda kiekvienam atneša savų rūpesčių. Esame priversti rinktis pagal tariamai teisingas tėvų vertybes. Čia pradeda ryškėti netinkami sprendimai ir jų pasekmės, kartais pakeičiančios visą mūsų gyvenimą. Gerai, jei pasirinkai teisingai. Jei ne, tave tarsi įsuka į nuopuolių srautą. Klaidžioji tarsi aklas, bet jau gerai pažįstamais priklausomybių labirintais. Protinė branda stipriai suaktyvėja, kai norime keisti įsitikinimus ir įtikinimus. Prasideda ėjimas iš labirinto – kelio ieškojimas. Vieni randame, kiti, deja, net neieškome. Dvasinė branda. Gaila, bet čia atsiduriame jau atidavę duoklę puikybei ir materialumui...

Tai štai, mielas skaitytojau, šiomis įžvalgomis ir noriu su Jumis pasidalint. Tai tikri mano neišgalvoto gyvenimo epizodai. Čia patirsite visko – ašarų, nuostabos, gailesčio ir pasmerkimo. Kiek žmonių, tiek pasaulių ir suvokimų. Gal netikėtai rasite ir atpažinsite net savo ne paties gražiausio gyvenimo trupinius.

Gyvenimas lengvas ir paprastas – tik mano protas darė jį sunkų ir sudėtingą. Reikėjo daug laiko, kad save atpratinčiau nuo tokių minčių.

Geriausiai kilimo palaimą jaučia tas, kuris skausmingai krito žemyn.

„Išbraidžiosi alkoholizmo liūną, ištvėrusi vaiko savižudybės sielvartą, aš šiandien kitam pasauliui jau priklausau...
Esu virš senojo pasaulio, kur yra daugiau ramybės, gėrio, grožio, nuoširdumo ir paprastumo.
Kuryra kitoks pasaulio, žmonių santykių suvokimas.
Kur nebelieka erdvės pykčiui, neapykantai ir pavydui.
Kur kasdien patiriu mažus džiaugsmus, kad esu čia, kad man duota dar viena diena.
Esu čia, kur netrikdo spengianti tyla, kur galiu būti ČIA ir DABAR.
Esu čia, kur žmogus išsilaisvina iš sunkių materialumo gniaužtų.
Esu čia, kur jaučiu begalini dėkingumą už visas gyvenimo patirtis.
Esu čia, kur visko turiu pakankamai ir net daugiau...
Gyvenimas lengvas ir paprastas - tik mano protas darė jj sunkų ir sudėtingą. Reikėjo daug laiko, kad save atpratinčiau nuo tokių minčių.
Geriausiai kilimo palaimą jaučia tas, kuris skausmingai krito žemyn.“
Autorė Veronika Barauskienė