Vienatvės ir pragaro spąstuose. Biografinė knyga apie rašytojo Balio Sruogos paskutinių septynerių gyvenimo metų (1940–1947) dramą

Trumpas buvo rašytojo Balio Sruogos gyvenimas (1896.02.02 – 1947.10.16). Pragyventi tik penki dešimtmečiai, o nuveikta kur kas daugiau – šiandien turbūt niekas neabejoja jo reikšmingu indėliu į lietuvių literatūros aukso fondą. Šioje knygoje „Vienatvės ir pragaro spąstuose. Biografinė knyga apie rašytojo Balio Sruogos paskutinių septynerių gyvenimo metų (1940–1947) dramą“ autorius visą dėmesį sutelkia į paskutiniuosius septynerius Balio Sruogos gyvenimo metus.

Išties dramatiškas, netgi tragiškas buvo paskutinysis jo gyvenimo periodas. 1938 metais uošvių pagalba pasistatęs naują namą Kaune, Ramiojoje gatvėje, jis tikėjosi pagaliau ramiai atsikvėpti, turėjo daugybę kūrybinių sumanymų. Bet likimas lėmė kitaip: Kauno universitetas kėlėsi į Vilnių, dirbti Vilniaus gimnazijon buvo pakviesta ir jo žmona Vanda. Teko keisti adresą. Bet tas išvažiavimas iš Ramiosios gatvės atnešė tikrą audrų ir katastrofų sūkurį. Prasidėjo santvarkų griūtys, pasaulyje įsižiebė karo audra. Netrukus – gestapo areštas ir dveji metai kančių Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ne pyragai laukė ir sugrįžus Lietuvon. Pačiu brutaliausiu būdu buvo sužlugdyta jo atsiminimų knyga „Dievų miškas“, tarybinės ideologijos cerberiams neįtiko ir jo klasikinės rusų literatūros paskaitos. Iš Maskvos atvykę emisarai jo paskaitose pasigedo socializmo temos, kurios Sruoga niekaip juk negalėjo rasti tyrinėdamas Puškino ir Nekrasovo epochą... Negandos sukėlė sunkią ligą...

Kur kas daugiau šviesulių būta pirmajame jo gyvenimo etape. Nesakau, jog tuomet viskas sekėsi gerai, bet vis dėlto jo asmenybę lydėjo nemaža gražių epizodų. Jis sėkmingai dirbo laikraščio „Lietuva“ redaktoriumi, profesoriavo Kauno universitete, akiratį plėtė studijos Miunchene ir Maskvoje, pažintys su to meto legendiniais menininkais, nuostabios išvykos į Alpių kalnus , pagaliau dienos ir naktys, praleistos garsiajame Vilkolakio teatre.

Tad visą dėmesį koncentruodamas į paskutiniuosius, tragiškus Balio Sruogos gyvenimo metus, šios knygos autorius Stasys Lipskis stengiasi tą dramatišką atmosferą praskraidinti epizodais iš pirmojo, gerokai šviesesnio laikotarpio.

Antrajame knygos skyriuje „Žinomas nežinomas Sruoga“ aptariama bent dešimt kūrinių, kurie mažiau žinomi lietuvių skaitytojams. Trečiajame skyriuje pateikiame keletą eskizų, nuspalvinusių rašytojo jaunystę.

Užsklanda

Paskutinieji ketveri Balio Sruogos gyvenimo metai paženklinti kentėjimo vienatvėje būsena. Dar 1924 metais gražioje, į dangų kylančiu didingu baltu bokštu Viekšnių šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje sutuoktas su Vanda Daugirdaite, rašytojas vylėsi visą gyvenimą praleisti darnioje santuokoje. Deja, likimas paspendė tikrai pragariškus spąstus: dveji metai Štuthofo konclageryje, o grįžus – dar dveji metai nė kiek ne lengvesnių kančių: be šeimos, be dukros, be elementarios pagarbos kūrybai.

Padoriai išauklėtas tėvų namuose, jis ypatingai vertino santuoką ir šeimą. Jos užuomazgas brandino graži, tauri Balio ir Vandos meilė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas šiuo metu rengia paskutinįjį, septynioliktąjį Balio Sruogos raštų tomą, kuriame bus sudėti visi rašytojo laiškai žmonai. Menką pluoštelį jų prisiminėme skyriuje „Katastrofos akivaizdoje – meilės ir šeimos spindesys“. Tie rašytojo laiškai – tai gražus, šiandien gal kiek senamadiškai skambantis himnas meilei. O ta meilė švytėjo ir Sruogos laiškuose, rašytuose iš Štuthofo. Krematoriumo kaimynystėje gražiausias laiškų eilutes rašytojas kūrė savajai Vandutei ir numylėtajai Dalytei...

Stebėtis tenka: atskirti skirtinguose, ideologiškai priešiškuose pasauliuose, vyras ir žmona jautė vienas kito pulsą, patirdavo nuostabių aiškiaregystės momentų.

1943 metų balandžio 5 dieną Sruoga laiške, rašytame iš Štuthofo, klausia žmonos Vandos: „ar Tu turi tamsiai raudoną suknelę su retomis geltonomis gėlėmis?“ Gavusi laišką Vanda priblokšta: tikrai tą dieną ji netikėtai buvo apsivilkusi būtent šią niekada nedėvimą gelsvą suknelę su raudonomis neaiškiomis gėlėmis...

Kai gestapo žmonės išsivedė Sruogą, Vanda iškart pradėjo rūpintis jo likimu: vaikščiojo po pačias aukščiausius gestapo įstaigas Vilniuje ir Kaune, tik tos pastangos, deja, buvo bevaisės. Kai 1945 metų vasarą ji laimingo atsitiktinumo dėka atsidūrė Vokietijoje (iki Štuthofo tebuvo tik penkiolika kilometrų...), ji vėl nebijojo varstyti vokiečių įstaigų duris. Į neviltį varė įvairiausi gandai – vieni tvirtino Štuthofo kalinius išplaukus į Švediją, kiti – pasakojo apie daugybę kalinių lavonų, plūduriavusių prie jūros krantų netoli Liubeko...

Tarp Vokietijos ir Lietuvos nebuvo jokių įmanomų ryšių. Kad Sruoga grįžo Lietuvon, Vanda sužinojo iš Amerikoje dirbančių Lietuvos diplomatų... Ir apie vyro mirtį sužinojo tik po kurio laiko. Vėliau rašytame laiške Vincui Mykolaičiui-Putinui Vanda Sruogienė atvirai papasakojo apie savo jausmus rašytojo mirties dieną: „Nuostabus dalykas – tą dieną aš turėjau išgyvenimą, baisus susijaudinimas virpino, žinojau, kad jis manęs šaukiasi, lyg girdėjau vis dukters vardą jo lūpose... Ir suprast negalėjau! Kankinaus. Užrašiau datą, valandą. Po dviejų savaičių gavom pranešimą apie mirtį. Viskas sutapo, pasitvirtino“....

Vienatvės ir pragaro spąstuose gniuždomas Balys Sruoga kentėjo ir baisius negalavimus – tragiškai prastėjo regėjimas, kankino uremija, estetiškai jautrų žmogų į neviltį varė nesulaikomai plūstantis šlapimas. Beliko ne tik verkti, o ir kaukti naktimis...

Jo mintys vis dažniau nusikeldavo į jaunystę. Kažkur pasąmonėje švytėjo septyniolikmečio vaikinuko rašinys, pasiųstas į pirmąjį lietuvišką žurnalą „Vaivorykštė“ ir ten jo nuostabai išspausdintas. Tas kuklus rašinėlis vadinosi „Vienuma“. Ar ne tokia vienuma dabar gniuždė jo dvasinį pasaulį? Prisiminkime kelis to rašinėlio sakinius..

Vienuma

Kaip ilgu!..
Inkyrėjo besiblaškyti po nuožmiai rudens išmargintą lauką ir belieti karčias prakeikimo ašaras...
Aplinkui taip tuščia!
Kur beeiti, kur besidėti?..
Kur benuneš mane ilgėjimos mano?..
Kas išgirs mirštantį klyksmą sielos mano, beplūduriuojančios ilgėjimos ugnies liepsnoje?..
Kas atkreips akį int žiaurų staugimą ir išties ranką pagelbėt man, beskęstančiam ilgėjimos skausme?..
Kas išklausys kerštingos maldos mano ir laisvu uragano dvelkimu paguos širdį mano?..
O Vienuma, Tu!..
Sušvito mano jaunystė ir nugrimzdo prakeikimo liepsnon, kad jau niekados nebegrįžtų, nebemirgėtų, nebešviestų, nebežibėtų…
Aš taip jaunas dar, o, rodos, jau tūkstančius amžių kentėjau, kovojau, draskiausi, siutau!..
.O tulžė taip karti!.. Taip senas aš jau!..
O, Vienuma, Tu!
Išverkiau iš akių visas karčias savo ašaras, išverkiau savo skruostus, išverkiau širdį… Tulžė beliko…
O tulžė taip karti!..
Kur pasidėjai, kur pranykai, kur palikai, jaunyste mano?.. O, ašaros mano?..
O, Tu ugnie mano?!.
O Tu, prakeiktoji Vienuma!..