Vienaragis Mao

Tai istorija apie dviejų pagrindinių knygos herojų – Vienaragio Mao iš Vienaragių šalies ir devynerių metų Žemės mergaitės Lėjos – draugystę. Tai istorija apie du kitokius – vienintelį baltą tarp spalvotų Mao ir klasės draugų atstumtą „mikčę", apie svajones, apie gebėjimą atsiprašyti ir atleisti, apie tikrą draugystę, nepaisant ūgio, svorio, išvaizdos ar spalvos.

Istorija, papasakota pasitelkus legendą apie vaivorykštę, kadais buvusią baltą ir nušvitusią tada, kai Lėja nuoširdžiai pamilo niekieno nemylimą našlaitį Vienaragį. Istorija, sukurianti legendą apie tolimą Vienaragių šalį, kurioje debesys – cukraus vata, kepyklėlėse gaminamos spurgos, legendą, kaip Vienaragis į šį pasaulį atnešė spurgų, kurių viduje skylė.

Pasaka, kurioje žaismingai ir kūrybingai kalbama apie draugystę, užplūstančias emocijas, empatiją, apie tuos, kurie vadinami kitokiais, apie pyktį, klaidas, kurių daro visi, apie gebėjimą atleisti ir stebuklingą žodį „atsiprašau".

"Rašymas man – spalvos, jausmai ir gyvenimo gylis. Gyventi paviršiumi paprasta, tačiau tik gylyje galima atrasti ir pajausti tai, ką jaučia pianistas, kai jo pirštai priglunda prie fortepijono klavišų, ką jaučia rašytojas, kai plunksna įbrėžia popierių, ką jaučia tapytojas, kai ranka pradeda šokti drobėje.
Gylis kiekvienam savas. Su kiekvienais gyvenimo metais ar mėnesiais nerti galima dar ir dar metru gilyn. Tačiau prieš pradedant nardyti reikia išmokti plaukti. To dažniausiai mokomės dar vaikystėje. Plaukti gyvenimo jūroje aš mokiausi klausydama pasakų, kurias sekdavo Tėtis. Pasakose viskas – kūryba, gyvenimo tiesos, pamokos, vertybės; jos lyg raktų dėžutės nuo visų pasaulio durų."
Paulina Botyriūtė