Viduramžių ruduo. Studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose

„Viduramžių ruduo: studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose“ yra vienas svarbiausių olandų kultūros filosofo, istoriko Johano Huizinga‘os veikalų. Išleistas 1919 metais Olandijoje, jau kitą dešimtmetį veikalas buvo išverstas į beveik visas didžiąsias kalbas. Deja, tarpukario Lietuvoje elegantiškas Johano Huizinga‘os tekstas nesukėlė jokio atgarsio, ir lietuviškai pirmą kartą pasirodė tik 1996 metais.

Vienas iš svarbiausių Johan Huizinga'os medievistinių studijų tikslų buvo analizuoti aplinkybes, kuriomis kristalizavosi viduramžių žmogaus žmogaus mąstysena ir gyvensenos ypatumai, kai knygos „Viduramžių ruduo“ veikėjui teko rinktis arba sociokultūrinę bendriją arba laisvą individualų apsisprendimą sekti idealu. Knygoje „Viduramžių ruduo“ Johanas Huizinga beveik nebandė spręsti chronologinės problemos - kada baigiasi sociokultūrinis tipas ir kada pradedama sekti istoriniais idealais. Šis veikalas, kuris nuolat perleidžiamas įvairiomis kalbomis, turi kitokią vertę. Johano Huizinga‘os kūrybos tyrinėtojai išskiria penkias pozicijas, paverčiančias „Viduramžių rudenį“ neprarandančia aktualumo knyga:

1. Meilė istorijai dėl pačios istorijos. Tyrinėdamas praeitį, Johanas Huizinga mato amžinus dalykus. Jo knygose nėra ideologinių stovyklų, jis neturi politinių, ekonominių ar socialinių tikslų.
2. Johanas Huizinga istoriją supranta pliuralistiškai. Jo nuomone, istorija gyvas, daugiabriaunis procesas, neturintis tikslo, variklio ar būtinybės. Tokia nuostata jo kūrinius išlaiko visuomet aktualiais.
3. Gebėjimas vaizdžiai aprašyti istorinius įvykius. Johanas Huizinga atmeta pozityvistinį požiūrį į istoriją. Jo nuomone, istorikas turi atkurti praeitį. Jis pats tai darė virtuoziškai, todėl jo knygos tampa dideliu iššūkiu vertėjams.
4. Istorinės sensacijos idėja. Šį terminą Johanas Huizinga suvokia kaip netikėtą ir gilių istoriko prasiveržimą į istorinį įvykį.
5. Etinis imperatyvas. Siekdamas atskleisti praeitį istorikas privalo smarkiai koreguoti savo paties subjektyvumą. Pasišventimas tiesai yra svarbiausia etinė istoriko prievolė.

Johanas Huizinga (1872 - 1945) yra olandų kultūros filosofas, istorikas. 1895 metais Groningeno universitete baigė indoeuropeistiką. J. Huizinga analizavo vėlyvųjų vidurinių amžių, Renesanso ir reformacijos laikotarpio kultūros istoriją, pateikė 14–15 a. Nyderlandų ir Šiaurės Prancūzijos gyvenimo, žinijos ir meno istorijos interpretaciją. Renesansą apibūdino kaip vidurinių amžių mirtį, nelaikė vientisu laikotarpiu. Svarbiausi veikalai: "Viduramžių ruduo" (Herfsttij der middeleeuwen 1919, lietuvių kalba 1996, 2019), "Erasmus" (1924, lietuvių kalba 2000), "Homo ludens" (1938, lietuvių kalba 2018).

Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius