Vidinis turtas

Žymiojo vokiečių rašytojo Hermann Hesse esė ir apybraižų rinkinys „Vidinis turtas“ atskleidžia rašytojo idėjų, minčių, paties mąstymo kilmę ir kitoniškumo priežastis.


Hermann Hesse (1877–1962) – vokiečių, šveicarų rašytojas, poetas. Jo intelektualiniai, psichologiniai romanai, esė ir poezija padarė įtaką daugeliui žmonių. 1946 metais H. Hesse tapo Nobelio premijos laureatu. Kritikai ir skaitytojai vertina tiek jo kalbos poetiškumą ir grožį, tiek kūriniuose skiriamą dėmesį žmogaus vidinės harmonijos, taikos su savimi paieškoms.


Knygoje „Vidinis turtas“ sudėtos rašytojo esė ir apybraižos, kuriose atsispindi jo pagrindinės idėjos, mąstymo ir rašymo branda, galima rasti užuomazgas to, ką vėliau H. Hesse sudėjo į savo garsiausius ir populiariausius romanus „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“ ir kitus. Taip pat yra nemažai autoriaus biografijos faktų. Jis kalba apie žmonių moralę, literatūros prigimtį ir vertę ir, žinoma, tapatybės paieškas.


Rašytojo stilių ir išskirtinį mąstymo būdą lėmė daugybė sudėtingų gyvenimiškų patirčių ir gana sudėtinga jo paties asmenybė. Tai puikiai juntama ir į rinkinį „Vidinis turtas“ sudėtuose kūriniuose.


Jau paauglystėje H. Hesse buvo gana depresyvus, linkęs į kraštutinumus, nestabilus, nepilnavertiškumo kamuojamas jaunuolis. Susitaikyti su tuo jam padėdavo skepticizmas, kuriuo jis gindavosi nuo aplinkinio pasaulio ir dažnai apskritai siekė išvengti bendravimo.


Jau vėliau rašytojo kūrybai įtaką darė tokios patirtys kaip Pirmasis pasaulinis karas, nusivylimas Indija, į kurią jis išvyko iš susvetimėjusios Europos, darbas su vokiečių belaisviais, sudėtingas šeiminis gyvenimas ir sūnaus liga. Daug negandų išgyvenęs H. Hesse visuomet domėjosi psichoanalize, skaitė Z. Freudo ir K. Jungo knygas. Žinoma, pėdsakus jo asmenybės kelyje paliko ir vaikystė gana religingoje šeimoje su išskirtine rytietiška senelio biblioteka.


Hermanas Hesė gimė Vokietijoje, o Pirmojo pasaulinio karo metu išvyko gyventi į Šveicariją, buvo pacifistas. 1923 m. tapo Šveicarijos piliečiu. Po Antrojo pasaulinio karo jo kūriniai tapo ypač populiarūs tarp jaunimo dėl artimos tematikos – savęs paieškų. Hesė visuomet aršiai pasisakė prieš Hitlerio režimą ir antisemitizmą, tačiau stengėsi atsiriboti nuo politikos.

Septintajame dešimtmetyje H. Hesse kūryba labai išpopuliarėjo Jungtinėse Amerikos valstijose. Tai buvo hipių laikai, tad kai kurie jo kūriniai tapo įkvėpimu laisvės ir dvasingumo ieškantiems gėlių vaikams.

H. Hesė mirė 1962 m. Šveicarijoje būdamas 85-erių.

Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.

"...senelio spintose stovėjo, kabėjo ir gulėjo daug kitų dirbinių ir prietaisų, vėrinių iš medžio karoliukų, tarsi rožinių, ritinių iš palmių lapų, išbraižytų senais indiškais rašmenimis, iš žalio talko išpjaustytų vėžlių, mažų dievukų iš medžio, žolės, kvarco, molio, išsiuvinėtų šilkinių ir lininių antklodžių, žalvarinių taurių ir dubenų <...> ir viskas kvepėjo jūra, prieskoniais ir toliais, cinamonu ir santalo medžiu, viskas perėjo per rudas ir geltonas rankas, viską permerkė tropiniai lietūs ir Gangos vandenys, džiovino pusiaujo saulė, pavėsį teikė nelytėtas miškas. Ir visi šitie daiktai priklausė seneliui, o jisai, iškaršęs garbusis visagalis, plačia balta barzda, visažinis, galingesnis už tėvą ir motiną, turėjo ir kitokių daiktų ir galių <...> jis ir pats buvo magas, žynys, išminčius."