Vidinis ryšys. Knyga darbui su savimi: šeši žingsniai į išgijimą ir susijungimą su savo dvasiniu vedliu

Knyga darbui su savimi. Susipažinkite su šešių žingsnių procesu, kuris pakeis jūsų gyvenimą ir padės rasti laimę.

DVASINĖ IŠMINTIS, KURI PADĖS JUMS:

● Išsilaisvinti iš vidinių konfliktų
● Pagerinti santykius
● Sustiprinti savo intuiciją ir kūrybiškumą
● Išmokti save mylėti

Šioje knygoje „Vidinis ryšys. Knyga darbui su savimi: šeši žingsniai į išgijimą ir susijungimą su savo dvasiniu vedliu“ Margaret Paul kviečia mus pasirūpinti savo santykiais, sutrūkinėjusiais ryšiais su savimi ir Dvasia. Tai vadovėlis, mokantis pamilti save. Dirbdami su savimi pagal šią knygą pastebėsite, kad jumyse vyksta gilūs, pozityvūs pokyčiai. Autorė paaiškina žmonėms, kaip giliai ir stipriai, pamilti save ir kaip pasiekti, kad ši meilė būtų autentiška bei ilgalaikė. Šis darbas su savimi padės įveikti visus apribojimus bei abejones savimi ir susikurti gyvenimą, kupiną sielos šviesos ir meilės.

Daugelis mūsų ieškome dvasinio ryšio, gilesnės prasmės ir išminties priimti sprendimus, kurie būtų naudingi ir mums, ir kitiems. Tačiau mūsų mąstymo ir elgesio modeliai, kuriuos augdami perėmėme iš savo aplinkos, skatina mus užsiverti, riboja mūsų gebėjimą užmegzti artimą, nuoširdų ryšį su kitais žmonėmis ir taip pagilina mūsų skausmą bei kančią. Šis unikalus dvasinis vadovas padės suprasti, kaip užmegzti dvasinį ryšį, atsiverti meilei ir galimybėms, suvokti savo dvasinę išmintį.

Ši darbui su savimi skirta knyga remiasi platų pripažinimą pelniusia Vidinio ryšio programa ir siūlo šešių žingsnių procesą, kuris padės išsigydyti praeities žaizdas ir išsivaduoti iš negatyvių minčių, užkertančių kelią į laimę. Išmoksite prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo gyvenimo aspektą – fizinį, emocinį, finansinį, santykių, organizacinį ir dvasinį. Taip pat sužinosite, kaip pasiekti savo vidinę tiesą ir išmintį, kad galėtumėte priimti geriausius sprendimus ir suvokti gilesnę asmeninės laisvės bei galios prasmę.

„Margaret Paul meistriškai paaiškina žmonėms, kaip iš tikrųjų, giliai ir stipriai, pamilti save ir kaip pasiekti, kad ši meilė būtų autentiška ir ilgalaikė.“
Marci Shimoff, New York Times bestselerio „Laimės kodas“ (Happy for No Reason) autorė

„Margaret Paul yra viena mūsų aukščiausiųjų žynių, visada vedanti gilyn į mūsų širdies paslaptis ir nušviečianti viską, ką ten mato.“
Marianne Williamson, New York Times bestselerio „Grįžimas meilėn“ (A Return to Love) autorė

Dr. Margaret Paul yra savigydos proceso Vidinis ryšys (Inner Bonding®) ir internetinės mokymų programos SelfQuest® bendrakūrėja. Ji jau keletą dešimtmečių teikia konsultacijas pavieniams asmenims ir poroms, o nuo 1983 m. moko Vidinio ryšio proceso įvairiose pasaulio šalyse.

IŠTRAUKOS

Mes visi ateiname į šią planetą, turėdami planą, kuo čia dalysimės su kitais ir kaip išreikšime save. Šis planas yra mūsų esencijos, mūsų vidinio vaiko, dalis. Kai kurie žmonės savo aistrą ir paskirtį atranda anksti gyvenime, o kiti – daug vėliau, nes jų planas dėl kokių nors priežasčių buvo giliai palaidotas vaikystėje. Jeigu jūsų tėvai, mokytojai ir kiti globėjai nevertino jūsų tikrosios savasties, ji pasislėpė ir kartu su savimi nusinešė planą, vedantį į jūsų aistrą bei paskirtį. Sužeista savastis negali atskleisti, kokia yra jūsų aistra ir paskirtis, nes šiai jūsų esybės daliai jūsų sielos tiesa neprieinama. Kaip rasti savo aistrą ir paskirtį, jeigu sielos planas giliai pa-slėptas? Gera žinia ta, kad jis nėra visiškai prarastas. Galite sužinoti šią informaciją, jeigu esate pasirengę padirbėti su savimi ir išmokti puoselėti vidinį ryšį. Dirbau su tūkstančiais klientų, kurie, mokydamiesi palaikyti vidinį ryšį, po truputį išsilaisvino iš savo baimių ir klaidingų įsitikinimų. Tada jie pradėjo jausti savo tikrąją savastį – šį esminį, gyvą, kupiną meilės savo esybės aspektą, kuris trokšta džiaugsmingai išreikšti save pasaulyje. Leiskite šiam aspektui reikštis ir po truputį suvoksite ne tik tai, kas jums teikia džiaugsmo, bet ir tai, ką nuveikti atėjote į šią planetą, kokias meilės dovanas galite jai pasiūlyti. Ar jūs buvote raginami ignoruoti savo ypatingus talentus ir pasirinkti profesiją, kuri suteiks saugumo jausmą? Deja, tai, kas suteikia saugumo, dažnai nesuteikia jokio emocinio ar dvasinio pasitenkinimo. Ne visi žmonės gali iš karto mesti nemėgstamą darbą ir imtis to, kas jiems patinka, tačiau visada galima žengti pirmą žingsnelį. Sekite savo aistra ir galbūt ji nuves jus ten, kur turite būti. Net jei turite dirbti nemėgstamą darbą, kad užsidirbtumėte pinigų pragyvenimui, galite skirti laiko mėgstamam hobiui ar paieškoti galimybės dirbti savanoriu srityje, kuri jus traukia. Pirmas žingsnis teisinga kryptimi dažnai atveria naujus kelius ir naujas galimybes. Veikla, kuri buvo jūsų hobis, gali tapti jūsų darbu. Jūsų siela trokšta, kad išreikštumėte save būdais, kurie teikia jums gilų pasitenkinimą. Vidinis dialogas gali padėti sužinoti, ką trokštate daryti ir kaip įgyvendinti savo troškimus. Kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį, turėdamas paskirtį. Ugdykite savo brandžią, mylinčią savastį, puoselėkite vidinį ryšį ir tikrai sužinosite, kaip geriausiai galite išreikšti save, kokia yra jūsų paskirtis ir kas sužadina jumyse aistrą.

***

Pyktis ant kito žmogaus paprastai rodo, kad jūsų vidinis vaikas pyksta ant jūsų už tai, kad nemylite savęs ir tinkamai nesirūpinate savimi, o jūs šį pyktį perkeliate į kitą žmogų. Pripažindami šį pykčio perkėlimą, prisiimate atsakomybę už jį, ir tai leidžia jums pradėti mokytis. Kaip jau minėjau, yra dvi pykčio rūšys: pasipiktinimas ir kaltinantis pyktis. Svarbu suprasti skirtumą tarp šių pykčio rūšių:

Pasipiktinimas yra pyktis, kuris kyla brandaus, mylinčio žmogaus viduje kaip reakcija į neteisybę, pavyzdžiui, kai jis mato skriaudžiamą vaiką, gyvūną, naikinamą gamtą ir panašiai. Toks pyktis skatina imtis meile grįstų veiksmų, kuriais siekiame apsaugoti save ar kitus. Ši pykčio rūšis yra labai svarbi, nes padeda sutelkti dėmesį ir jėgas, kad galėtume imtis būtinų veiksmų. Tai nėra aukos pyktis. Jis kyla iš asmeninės galios.

Kaltinantis pyktis kyla iš sužeistos savasties. Tai yra kontrolės ir vengimo forma. Galbūt taip tikitės įbauginti kitus ir priversti juos daryti tai, ko jums norisi, arba tikėti tuo, kuo jūs norite, kad jie tikėtų. Kaltinantis pyktis taip pat yra būdas išvengti skausmingo bejėgiškumo dėl kitų elgesio ar situacijos. Kaltinančiu pykčiu dažnai reaguojame į baimę. Jis kyla, kai jaučiamės auka. Jei mumyse sukyla baimė, kad būsime įskaudinti, atstumti, vieniši, palikti, užgožti ar kontroliuojami, mes galime bandyti apsisaugoti nuo šios baimės, supykdami ant žmogaus, kuris sužadino mumyse baimę. Pykdami tikimės, jog kitas žmogus pakeis savo elgesį taip, kad nejaustume grėsmės.

Kadangi bejėgiškumas, kylantis dėl kito žmogaus elgesio, yra labai sunkus jausmas, atsiranda troškimas kontroliuoti. Deja, realybėje mes iš tiesų esame bejėgiai pakeisti kito žmogaus jausmus ar veiksmus. Jeigu nepajėgiame pripažinti tiesos, kad esame bejėgiai pakeisti kitą žmogų, greičiausiai ir toliau stengsimės kontroliuoti kitus savo pykčiu.

Kartais pykstame, tikėdamiesi, kad kiti pasikeis, matydami, kaip mus skaudina jų elgesys, ar bent jau atsiprašys ir užjaus. Tačiau kitus mūsų pyktis paprastai skaudina arba baugina, todėl jie, užuot pradėję rūpintis mumis, reaguoja pykčiu, atsitraukimu arba pasipriešinimu. Mūsų kaltinantis pyktis gali įsukti negatyvių reakcijų ratą, ir galiausiai visi jausimės blogai. Žmonės, kurie naudoja kaltinantį pyktį kaip kontrolės formą, dažnai būna įsitikinę, kad turi teisę pykti: „Argi neturiu teisės supykti, kai kitas mane įskaudina ar rodo nepagarbą?“ Tačiau kaltinantis pyktis taip pat skaudina ir išreiškia nepagarbą; taip reaguodami, kovojame ugnimi prieš ugnį, ir pasekmės dažnai būna skausmingos!

Neklauskite savęs, ar turite teisę pykti. Verčiau paklauskite, ar pyktis ant kito žmogaus duoda jums ką nors gero? Ar pyktis tikrai padeda jums pasiekti tai, ką norite? Ar pyktis ant kito žmogaus tikrai yra geriausias būdas pasirūpinti savimi? Gali būti, kad jūsų sužeista savastis atsakys: „Taip! Jaučiuosi daug geriau, kai išlieju pyktį.“ Tai gali būti tiesa – trumpą akimirką. Kai pasiduodame savo priklausomybei, visada trumpam pasijuntame geriau. Kaip tik dėl šios priežasties tampame priklausomi nuo tam tikro elgesio ar substancijų. Tačiau ar pyktis pakelia jūsų savivertę, ar jis sustiprina jūsų savigarbą, ar suteikia vidinį saugumo jausmą? Dažniau būna priešingai: pyktis ir pykčio paskatintas elgesys pažadina gėdos ir nesaugumo jausmą. Kai mūsų elgesys kitų atžvilgiu nėra grįstas meile, galiausiai patys pasijuntame neverti meilės.

Kaskart, kai supykstame ant kitų už tai, kad jie mus įskaudino, perkeliame jiems atsakomybę už savo jausmus. Padarome save auka ir kaltiname kitus dėl savo skausmo ir pykčio. Brandus, mylintis žmogus taip nesielgia – jis prisiima atsakomybę už savo elgesį ir jausmus. Kitus kaltina sužeistas vidinis vaikas.

***

Savęs apleidimas santykiuose

Santykiai su kitais žmonėmis suteikia mums nuostabią galimybę mokytis ir augti, nes paliečia visas mūsų neužgijusias žaizdas. Žmonės nori užmegzti romantinius santykius dėl vienos iš dviejų priežasčių: arba jie nori meilės, pritarimo ir patvirtinimo, kad yra pakankamai geri ir verti meilės, arba nori kartu mokytis, augti ir dalytis meile. Sužeista savastis nori gauti meilės, o brandi, mylinti savastis ir vidinis vaikas meile nori dalytis. Atsiverti ir būti visiškai nuoširdiems yra vienas didžiausių iššūkių santykiuose su žmonėmis, kurie mums svarbūs – su tėvais, vaikais, gyvenimo partneriais, artimais giminaičiais, draugais, darbdaviais ir bendradarbiais, taip pat savo gydytoju, advokatu ar psichoterapeutu. Kai baimė prarasti kitą žmogų arba sukelti jo pyktį, nepritarimą ar būti jo atstumtam yra didesnė už baimę prarasti save, mes esame linkę kontroliuoti kitus, užuot susitelkę į intenciją mylėti save ir kitus. Kai stengiamės kontroliuoti kitus, savo vidiniam vaikui siunčiame žinią, kad jis nepakankamai svarbus – gauti kitų meilę ir pritarimą mums svarbiau, nei mylėti save ir kitus.

Visuose santykiuose, ypač santykiuose tarp sutuoktinių ar partnerių, galima įžvelgti tam tikrą sistemą. Kartais sistema yra sveika, tačiau dažniau susiduriame su disfunkcinėmis sistemomis. Itin paplitusi santykių sistema, kurioje dažnai kyla problemų, yra davėjo-gavėjo sistema. Beje, tas pats žmogus gali būti davėjas vienoje srityje ir gavėjas – kitoje. Pavyzdžiui, jūs galite būti davėjas finansų srityje, o gavėjas seksualinių santykių srityje. Ar kartais būnate davėjas, kuris nesirūpina savimi, kad galėtų prisiimti atsakomybę už savo partnerio vidinį vaiką, o vėliau jaučiatės pervargę ir kupini apmaudo, nes iš savo partnerio nesulaukiate to paties? Ar kartais būnate gavėjas, kuris perduoda partneriui atsakomybę už savo jausmus ir supyksta, jeigu šis ne-pateisina vilčių? Kai santykiuose atliekate davėjo arba gavėjo vaidmenį, leidžiate vadovauti savo sužeistai savasčiai. Tai yra abipusės priklausomybės sistema, ir abu šios sistemos aspektai yra savęs apleidimo rezultatas.

Mus paprastai patraukia tie, kurių sužeidimo lygmuo yra toks pat kaip mūsų. Vienodas sužeidimo lygmuo parodo vienodą savęs apleidimo lygmenį. Žmonės, kurie paprastai rūpinasi savimi ir myli save, nejaus traukos tiems, kurie paprastai apleidžia save. Mums lengviau įžvelgti ne savo, o savo partnerio žaizdas, ir kaltinti jį dėl to, kad jaučiamės nelaimingi. Bet jei sugebėtume pripažinti, kad abu apleidžiame save vienodai, galėtume pagaliau nukreipti savo žvilgsnį nuo partnerio į save ir patyrinėti, kokį vaidmenį patys atliekame santykių sistemoje.

Be mano paminėtos, esti dar daug kitų santykių sistemų, kurių pagrindas yra ne meilė, o kontrolė. Galbūt jūsų santykių sistema yra tokia, kurioje abu stengiatės kontroliuoti vienas kitą pykčiu bei kaltinimais. Šioje sistemoje vyksta daug barnių ir kovų, abu partneriai į visas situacijas reaguoja automatiškai ir dėl problemų kaltina vienas kitą. Iš pradžių santykių intensyvumas žadina aistrą ir sukuria gyvybingumo iliuziją, tačiau, bėgant laikui, abu partneriai pavargsta ir jaučiasi nemylimi.

Galbūt jūsų santykių sistemoje vienas visą laiką pyksta, o kitas užsidaro savyje arba priešinasi, neduoda meilės, kad nubaustų partnerį, arba visiškai atsiriboja, kad apsisaugotų nuo kontrolės. Tokioje sistemoje abu taip pat kaltina vienas kitą: „Jeigu ji nebūtų tokia pikta, man nereikėtų užsiskęsti savyje ir nuo jos slėptis.“ „Jeigu jis nuolat neatstumtų manęs ir nebūtų toks užsispyręs, aš nebūčiau tokia pikta.“ Abu yra teisūs ir abu klysta. Teisūs, nes tikrai kiekvienas jų gali pakeisti sistemą, mokydamasis save mylėti ir dalytis savo meile. Klysta, nes abu į šiuos santykius atėjo jau išmokę tam tikrų kontrolės mechanizmų, ir kitas žmogus neatsako už jų įprastas reakcijas.

Žmonės dažnai manęs klausia, kada reikėtų nutraukti santykius. Mano atsakymas paprastai būna toks: jei nepatiriate fizinio ar emocinio smurto, neskubėkite išsižadėti vienas kito; dirbkite su savimi, kol pasijusite laimingi ir ramūs viduje. Jei tiesiog išsiskirtumėte, visus savo kontrolės mechanizmus ir disfunkcinius modelius išsineštumėte į kitus santykius. Jeigu, prisiėmę atsakomybę už save, radę vidinę ramybę ir laimę, vis tiek norėsite nutraukti santykius su savo dabartiniu partneriu, taip ir padarykite. Tačiau labai dažnai, kai vienas žmogus išgyja ir pataiso santykių sistemą iš savo pusės, pradeda gyti visa sistema.

Kad ir kokie geri būtų jūsų santykiai, vis tiek retkarčiais atstumsite partnerį arba būsite jo atstumti. Nėra tokių santykių, kuriuose galėtumėte būti tikri, kad niekada nepatirsite atstūmimo skausmo. Kad išmoktumėte tinkamai susidoroti su atstūmimo skausmu ir neapleistumėte savęs, siekdami išvengti atstūmimo, turite ugdyti savo brandžią, mylinčią savastį, kuri gali atvirai su jumis kalbėti, padėti jums nereaguoti į atstūmimą asmeniškai ir užmegzti ryšį su Dvasia, kad paguostų, kai jums skauda širdį. Turite tapti tokie stiprūs, kad galėtumėte išlaikyti savo širdį atvirą, net susidūrę su atstūmimu, ir kad būtumėte pasirengę verčiau atsisakyti kito žmogaus, bet ne savęs.

***

Visuose santykiuose iškyla konfliktų. Problemų sukelia ne konfliktai, o tai, kaip juos sprendžiame. Yra tik du meile grįsti veiksmai, kurių galite imtis, spręsdami konfliktą: atsiverti mokymuisi arba su meile pasitraukti. Geriausias pasirinkimas visada yra atsiverti mokymuisi, jeigu galite tai padaryti ir manote, kad kitas žmogus taip pat yra atviras mokymuisi. Galite pasakyti kitam žmogui, ką jaučiate, ir pasiūlyti jam kartu mokytis, sakydami maždaug tokius žodžius: „Mane liūdina arba skaudina tavo žodžiai ar veiksmai, tačiau žinau, kad tu taip sakai ar darai dėl rimtos priežasties. Ar galime apie tai pasikalbėti? Norėčiau suprasti tavo požiūrį ir sužinoti, kaip prisidėjau prie šios problemos atsiradimo.“

Atsivėrimas mokymuisi kartu su kitu žmogumi nereiškia, kad norite vien tik suprasti kitą žmogų. Tai reiškia, kad taip pat norite sužinoti, kokį vaidmenį patys atliekate jūsų santykių sistemoje. O kad galėtume mokytis iš tarpusavio santykių, turime suvokti, kokia yra mūsų santykių sistema ir kokį vaidmenį mes joje atliekame.

Jeigu žinote, kad kitas žmogus nebus atviras mokymuisi su jumis, arba patys esate pernelyg nusiminę ar įskaudinti, kad galėtumėte atsiverti mokymuisi, galite su meile pasitraukti. Pasitraukti su meile – tai nueiti atvira širdimi ir sutelkti dėmesį į tai, kaip dabar galite pasirūpinti savimi ir ko patys galite išmokti iš šios situacijos. Tai nėra atsiribojimas ir užsidarymas savyje, kai supykę užveriame širdį ir atimame savo meilę, norėdami nubausti kitą žmogų. Užsidarymas yra kontrolės forma, o pasitraukimas su meile yra būdas liautis eskaluoti konfliktą ir pasirūpinti savo jausmais.

***

Išsilaisvinimas iš perfekcionizmo

Ar kuris nors jūsų sužeistos savasties aspektas tiki, kad galėtumėte kontroliuoti kitų žmonių jausmus ir elgesį jūsų atžvilgiu, jeigu viską darytumėte tobulai ir būtumėte tobuli? Aš tuo tikėjau, ir tai labai apsunkino man gyvenimą. Jūsų sužeista savastis nepajėgi suvokti, kad kiekvienas žmogus turi savo supratimą apie tobulumą ir kad jūsų sielos esencija jau yra tobula. Kaip Dievo kibirkštis galėtų būti netobula? Kuo aiškiau matysite savo sielos grožį, tuo jums bus lengviau išsivaduoti iš nerimo, kad esate netobuli, ir imtis meile grįstų veiksmų.