"Vidinis meilės balsas. Kelionė per kančią į laisvę" - tai Henrio J. M. Nouweno slaptasis dienoraštis. Jis buvo rašomas sunkiausiu gyvenimo tarpsniu, autoriui staiga praradus savigarbą, norą gyventi ir dirbti, pojūtį, kad jis mylimas, ir viltį, dedamą į Dievą. Nors ir kankinamas baimės ir nevilties, jis vis dėlto sugebėjo rašyti dienoraštį, kasdien pasižymėdamas dvasinius priesakus sau pačiam, atkurdamas savo pokalbius su draugais ir rėmėjais.
Daugiau kaip aštuonerius metus Nouwenas manė, kad tai, kas parašyta, pernelyg netašyta ir privatu, kad būtų galima dalytis su kitais. Vietoj to jis paskelbė Sūnaus palaidūno sugrįžimą, kuriame išdėstytos kai kurios įžvalgos, įgytos psichinės ir dvasinės krizės metu. Bet draugai ėmė klausinėti: „Kodėl slepi savo kančią nuo daugybės žmonių, subrandintų tavo dvasinių įžvalgų? Argi nepatirtų daugelis paguodos, sužinoję, kokia intriga buvo tavo vidinė kova?“
Aibei vyrų ir moterų, turinčių išgyventi skausmą dėl nutrūkusių santykių ar kenčiančių dėl mylimojo netekties, Vidinis meilės balsas įkvepia naujos drąsos, netgi naujos gyvybės.
Henri J. M. Nouwen (Henris Nuvenas) buvo katalikų dvasininkas, dėstęs keliuose dvasiniuose institutuose ir universitetuose savo gimtuosiuose Nyderlanduose ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Paskutinius gyvenimo metus praleido drauge su dvasinės ir fizinės negalios žmonėmis L’Arche Daybreak bendruomenėje (Torontas, Kanada). Parašė daug knygų apie dvasinį gyvenimą, tarp jų "Sužeistas gydytojas" (The Wounded Healer) ir "Sūnaus palaidūno sugrįžimas" (The Return of the Prodigal Son).
Ištrauka
Ši knyga yra slaptas mano dienoraštis. Jį rašiau sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu, nuo 1987-ųjų gruodžio iki 1988-ųjų birželio. Tai buvo nepaprastos kančios metas, tada aš klausiau savęs, ar įstengsiu, išsilaikysiu gyvenime. Viskas ėmė griūti – šlijo mano savigarba, noras gyventi ir dirbti, pojūtis, kad esu mylimas, mano viltis pasveikti, mano tikėjimas į Dievą … viskas. Ir štai aš, rašytojas, rašantis apie dvasinį gyvenimą, žinomas žmogus, mylintis Dievą ir teikiantis žmonėms viltį, guliu paslikas ant žemės ir visiškoje tamsoje.
Kas atsitiko? Aš susidūriau akis į akį su savo niekumu. Atrodė lyg visa, kas teikė prasmę mano gyvenimui, buvo atimta ir aš negalėjau matyti priešais save nieko, išskyrus bedugnę prarają. (...)
Visa tai sukėlė staiga nutrūkusi draugystė.(...)
Protu suvokiau, kad jokia žmogiška draugystė negali patenkinti giliausio mano širdies troškimo. Žinojau, kad tiktai Dievas gali man duoti tai, ko geidžiau. Žinojau, kad esu pasiųstas keliu, kuriuo niekas negali eiti šalia manęs, išskyrus Jėzų. Bet šis žinojimas nepadėjo numaldyti mano skausmo. (...)
Gana greitai suvokiau, kad bus neįmanoma pakelti šią protiškai ir dvasiškai alinančią kančią nepalikus savo bendruomenės ir neatsidavus žmonėms, kurie galėtų nuvesti mane į naują laisvę. Vien tik per Dievo malonę aš radau vietą ir žmones, kurie skyrė man reikalingą psichologinį ir dvasinį dėmesį. (...)
Kai po aštuonerių metų, paragintas savo draugės Wendy Greer, vėl perskaičiau savo slaptąjį dienoraštį, galėjau iš tolo pažvelgti į tą savo gyvenimo tarpsnį ir pamatyti, kad tai buvo intensyvaus apsivalymo metas, kuris man palaipsniui suteikė naują vidinę laisvę, naują viltį ir naują kūrybingumą. „Dvasiniai imperatyvai“, kuriuos užsibrėžiau, dabar atrodė ne tokie asmeniški ir netgi, ko gero, kažkiek pravartūs kitiems. Wendy ir kai kurie kiti draugai skatino mane neslėpti šios skaudžios patirties nuo tų, kurie pažinojo mane iš įvairių mano knygų apie dvasinį gyvenimą. Jie liepė pagalvoti apie tai, kad knygų, kurias parašiau po šio kančių laikotarpio, nebūčiau parašęs be patirties, kurią įgijau jas išgyvendamas. Jie klausinėjo: „Kodėl slėpti visa tai nuo tų, kuriuos subrandino tavo dvasinės įžvalgos? (...) Jų klausimai galiausiai įtikino atiduoti šiuos puslapius Billui Barry ir paskelbti juos išleidžiant knygą. Tikiuosi ir meldžiuosi, kad padariau teisingai. (...)
Pripažinkite savo bejėgiškumą
Jumyse vyksta tai, dėl ko esate visiškai bejėgis. Jūs taip trokštate išsigydyti pats, atsispirti savo pagundoms ir valdytis. Bet negalite to padaryti pats. Kiekvieną sykį, kai bandote, tik dar labiau esate sugniuždomas. Tad esate priverstas pripažinti savo bejėgiškumą. Tai pirmas žingsnis anoniminio alkoholizmo ir bet kokios priklausomybės gydymo link. Lygiai taip pat turėtumėte galvoti apie savo kovą. Jūsų neišsenkamas prieraišumo poreikis yra priklausomybė. Jis valdo jūsų gyvenimą ir paverčia jus auka.
Paprasčiausiai pradėkite prisipažindamas, kad negalite pats išsigydyti. Turite visiškai pripažinti savo bejėgiškumą, kad leistumėte Dievui išgydyti jus. Bet tai nėra klausimas pirma ir paskui. Jūsų pasiryžimas patirti savo bejėgiškumą jau yra pasidavimas Dievo veikai jumyse. Jeigu negalite jausti jokio Dievo gydomojo buvimo, savo bejėgiškumo pripažinimas yra pernelyg bauginantis. Tai prilygsta šuoliui nuo aukštai ištempto lyno, kai apačioje nėra saugos tinklo.
Jūsų pasiryžimas atsisakyti savo noro valdyti savo gyvenimą rodo tam tikrą tikėjimą. Kuo labiau išsižadėsite savo atkaklaus poreikio išlaikyti valdžią, tuo stipresnį ryšį užmegsite su Tuo, kuris turi galią jus išgydyti ir jums vadovauti. Ir kuo stipresnį ryšį užmegsite su ta dieviškąja galia, tuo lengviau bus prisipažinti sau pačiam ir kitiems savo bejėgiškumą.
Vienas būdas, kurio atkakliai tebesilaikote įsikibęs įsivaizduojamos galios, yra ko nors tikėjimasis iš išorinio pasitenkinimo ar ateities įvykių. Kol bėgate iš ten, kur esate, ir blaškote save, negalite leistis visiškai išgydomas. Sėkla suveši tik likdama dirvoje, į kurią buvo pasėta. Jei vis kapstysite sėklą, norėdamas patikrinti, ar ji auga, ji niekada neatneš vaisiaus. Galvokite apie save, kaip apie mažutę sėklytę, pasodintą į derlingą žemę. Jums viso labo tereikia likti ten ir tikėti, kad žemėje yra viskas, kas jums būtina norint augti. Augama netgi tada, kai to nejaučiama. Būkite ramus, pripažinkite savo bejėgiškumą ir tikėkite, kad vieną dieną sužinosite, kiek daug gavote.
Siekite naujo dvasingumo
Pradedate suvokti, kad jūsų kūnas yra duotas tam, kad teigtų jūsų asmenybę. Daugelis dvasinių rašytojų apie kūną sako esą juo negalima pasitikėti. Tai gali būti teisinga, jeigu jūsų kūnas neparėjo namo. Bet jei tik grąžinote savo kūną namo, jei tik jis yra integrali jūsų asmenybės dalis, galite pasikliauti juo ir klausyti jo kalbos.
Jeigu jaučiatės besidomįs aplinkinių žmonių gyvenimu ir kupinas troškimo vienu ar kitu būdu juos turėti, jūsų kūnas dar ne visai grįžęs namo. Kai tik imsite gyventi savo kūne kaip tikra išraiška to, kas esate, jūsų smalsumas dings ir jūs stosite prieš kitus išsivadavęs iš poreikio žinoti ar turėti.
Naujas dvasingumas yra jumyse. Ne neigiantis kūnas ar pataikaujantis kūnas, bet tikrai įsikūnijantis. Turite tikėti, kad šis dvasingumas prisitaikys prie jūsų ir aiškiai pasireikš per jus. Įsitikinsite, kad daugybė dvasingumo rūšių, kuriomis gėrėjotės ir bandėte puoselėti, nevisiškai atitinka vienatinį jūsų pašaukimą. Imsite jausti, kada kitų žmonių patirtis ir mintys nebeatitinka jūsiškių. Turite pradėti pasitikėti vienatiniu savo pašaukimu ir leisti jam giliau įsišaknyti ir įsitvirtinti jumyse, kad galėtų pražysti jūsų bendrystėje.
Kai grąžinsite savo kūną namo, visa savo esybe galėsite geriau skirti kitų žmonių dvasinę patirtį ir jos įprasminimą. Įstengsite juos suprasti ir įvertinti, netrokšdamas jų mėgdžioti. Labiau pasitikėsite savimi ir būsite laisvesnis reikalaudamas savo vienatinės vietos gyvenime, kaip Dievo dovanos jums. Nereikės jokių palyginimų. Jūs eisite savo keliu ne izoliuotas, bet visiškai suvokdamas, kad jums nėra ko jaudintis, ar tai patinka kitiems, ar ne.
Pažvelkite į Rembrandtą ar Van Goghą. Jie pasikliovė savo pašaukimu ir niekam nesileido nuvedami klystkeliais. Su tikru olandišku užsispyrimu jie sekė savo pašaukimą, vos tik jį pažino. Jie nesinėrė iš kailio, kad įtiktų draugams ar priešams. Abu gyvenimą baigė skurde, bet abu paliko žmonijai dovanų, kurios gali išgydyti daugelio žmonių kartų protus ir širdis. Pagalvokite apie šiuodu žmones ir patikėkite, kad ir jūs turite vienatinį pašaukimą, kurio verta tvirtai siekti ir kuriuo verta gyventi.
