Jauna graži mergina turi viską, kad būtų laiminga, bet nusprendžia nusižudyti. Atsigavusi ligoninėje, suvokia daugybę dalykų, apie kuriuos anksčiau negalvojo.
Galbūt gėrio ir blogio dvikova kas sekundę vyksta kiekvieno žmogaus širdyje, nes širdys yra visų angelų ir demonų mūšio laukas; kad pasistūmėtų pirmyn, jie kaunasi už kiekvieną erdvės centimetrą tūkstančiais metų, kol galiausiai viena iš jėgų visiškai sutriuškina kitą.
"Veronika ryžtasi mirti" - tai antroji brazilų rašytojo Paulo Coelho trilogijos "O septintąją dieną..." knyga. Pirmoji trilogijos dalis - "Prie Piedros upės - aš ten sėdėjau ir verkdama", paskutinė dalis "Demonas ir panelė Prym".
Paulo Celho gimė 1947 m. Rio de Žaneire; jo knygomis prasideda pasaulio betselerių sąrašai. O knyga „Alchemikas” susilaukė daugybės pagyrimų ir įvertinimų.
Iš portugalų kalbos vertė Irena Nutaitė
IŠTRAUKA
Šiaip ar taip, ir anksčiau buvo išgyvenusi geros nuotaikos valandėlių kaip ši ir žudėsi ne todėl, kad buvo liūdna, kupina kartėlio moteris, nuolatos prislėgta depresijos. Dažnai vakarais linksma vaikštinėdavo Liublianos gatvėmis arba žiūrėdavo - pro savo kambario vienuolyne langą, - kaip sninga nedidukėje aikštėje, kur stovi poeto statula. Kartą beveik mėnesį lakiojo padebesiais, nes vienas nepažįstamas vyriškis šios aikštės viduryje padovanojo gėlę.
Tikėjo esanti visiškai normalus žmogus. Sprendimą nusižudyti lėmė dvi labai paprastos priežastys, ir Veronika buvo tikra, kad jeigu ji paliktų paaiškinamąjį laiškelį, daugelis žmonių jai pritartų.
Pirma priežastis: visas jos gyvenimas slinko tolygiai, tad - praėjus jaunystei - prasidėtų nuosmukis, senatvė įspaustų neišdildomas žymes, imtų kamuoti ligos, neliktų draugų. Galiausiai, jei gyventų toliau, nieko nelaimėtų; priešingai, labai padidėtų galimybė kentėti.
Antra priežastis labiau filosofinė: Veronika skaitė laikraščius, žiūrėjo televizorių ir žinojo, kas vyksta pasaulyje. Viskas ėjosi ne taip, kaip reikia, bet ji negalėjo pakeisti šios padėties - ir tai kėlė pojūtį, kad ji visiškai niekam nereikalinga.
Tačiau netrukus ji išgyvens paskutinį savo gyvenimo potyrį, ir jis žadėjo būti labai nepanašus į kitus: mirtį. Parašiusi laišką žurnalui, atidėjo tą reikalą į šalį ir sutelkė dėmesį į svarbesnius ir tinkamesnius šiai gyvenimo - ar mirties - valandai dalykus.
Pamėgino įsivaizduoti, kaip mirs, bet nieko neišėjo.
Šiaip ar taip, nevertėjo dėl šito jaudintis, juk po keleto minučių sužinos. Po kiek minučių?
Nenutuokė. Bet džiaugėsi, kad netrukus sužinos atsakymą į visiems rūpimą klausimą: ar Dievas yra?
Priešingai nei daugelis žmonių, ji nuodugniai neperkratė savo gyvenimo. Buvusio komunistinio režimo metais mokyklose mokytojai teigė, kad gyvenimas baigiasi mirtimi, ir ji galiausiai priprato prie tos minties. Kita vertus, jos tėvų ir senelių kartos žmonės dar ėjo į bažnyčią, meldėsi, lankė stebuklingas vietas ir buvo visiškai tikri, kad Dievas kreipia dėmesį į tai, ką jie sako.
Dvidešimt ketverių metų, išgyvenusi visa, kas jai buvo leista išgyventi - įsidėmėkit, kad tai buvo nemažai! - Veronika beveik neabejojo, jog viskas baigiasi mirtimi. Todėl pasirinko savižudybę: pagaliau laisvė. Amžina užmarštis.
