Vėjo malūnai

Vėjo malūnai yra vieni įspūdingiausių kultūros paveldo objektų. Matomi iš toli, išsiskiriantys iš aplinkos, jie perteikia savitą Lietuvos regionų, kur vyrauja lygumos, istorinį kraštovaizdį. Vėjo malūnai - vieni iš šių regionų kultūrinio tapatumo simbolių.

Lietuvoje pirmieji vėjo malūnai pradėti statyti XIV a. Baltijos jūros pakrantėse tai buvo į vyraujantį vėją nuolat atgręžti malūnai, iš kurių vėliau radosi stiebiniai malūnai, atgręžiami į vėją visu liemeniu, dar vėliau - turintys tik gręžiojamą kepurę - kepuriniai, ir vėliausiai - pasukami visu liemeniu su ratukais. Vėjo malūnai plačiau paplito Lietuvoje XVIII a. ir tarnavo pagal paskirtį maždaug iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio. XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje jų buvo apie 200, o XX a. pirmojoje pusėje - jau apie 1000. Vėjo malūnai atlikdavo ne tik malimo funkcijas - daug kur jie naudoti ir lentpjūvių ar kitoms ūkio reikmėms. Jie skyrėsi architektūrinėmis formomis, technine mazgų įranga, vidaus įrangos schemomis, galia, statybinėmis medžiagomis.

Daugiausia vėjo malūnai buvo paplitę pajūrio, Užnemunės, vidurio ir šiaurės Lietuvos lygumose. Jiems visada būdavo apdairiai parenkama vieta - pakilumose, kaimo šiauriniame ar vakariniame gale, kad vyraujančiam vakarų ir tolygiausiai pučiančiam šiaurės vėjui netrukdytų pastatai ir želdiniai.

Jau XX a. paskutiniais dešimtmečiais neliko meistrų, kurie galėtų prisiminti malūnų statybą nuo pat pradžios. Daugiau pasakojimų surinkta tik apie perstatymo darbus. Po Pirmojo pasaulinio karo nauji malūnai mažai kur buvo statomi: dažniausiai jie perkeliami, kai kurie - net į trečią ar ketvirtą vietą. Naują malūną pradėdavo statyti ir per vasarą pastatydavo 3-4 žmonės. Lietuvoje buvo du didesni malūnų statybos centrai: vienas prie Griškabūdžio, Šakių rajone, kitas - Karčemų kaime, Radviliškio rajone. Čia malūnus kaimo meistrai statydavo parduoti: pastatydavo, pradėdavo malti, o paskui parduodavo ir perkeldavo į naują vietą. Vis dėlto dažniausiai malūnus statydavo keliaujantys meistrai, o mažuosius malūnėlius valstiečiai statydavosi patys. Jų konstrukcijos, mediniai įrenginiai atskleidžia meistrų nagingumą, gebėjimą apgalvotai derinti funkcinę paskirtį su praktiškumu ir ekonomiškumu.

Netekę ūkinės ekonominės reikšmės, malūnai ėmė labai sparčiai nykti. Mūsų dienas pasiekė tik 114 vėjo malūnų pastatų ir jų nykstančių fragmentų. Daugiausia jų išlikę šiauriniuose Lietuvos regionuose. Jie statyti XVIII a. pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje ir buvo skirti grūdams malti. Archajiškų stiebinės konstrukcijos malūnų teišliko trys. Du perkelti į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, Kaišiadorių rajone. Voskonių malūnas perkeltas į Kleboniškio kaimą, Radviliškio rajone, Daugyvenės muziejaus-draustinio teritorijoje, bet vis dar laukia surinkimo. Didžioji dauguma išlikusiųjų -pasukama kepure. Iš buvusių moderniųjų, pasukamų visu liemeniu su ratukais, išliko tik Kantvainių. Jis perkeltas, bet taip ir nesurinktas Agluonėnų kaime, Klaipėdos rajone. Mažųjų malūnėlių teliko penki. Tik labai maža dalis visų išlikusių malūnų yra geros ar patenkinamos būklės. Keletas jų pritaikyti muziejų, maitinimo ar poilsio reikmėms. Likusieji nenaudojami - nykstantys ar bebaigia sunykti.

Fotomenininkui Sauliui Kvietkai pavyko užfiksuoti visus iki šių dienų išlikusius vėjo malūnus. Dabartinės technologijos leidofotografuoti juos iš paukščio skrydžio - 30-40 m - specialiais radijo bangomis valdomais lėktuvėliais. Taip įamžinti ne tik patys malūnai, bet ir jų aplinka - malūnininko sodyba, trobesiai.Trumpuose pristatymuose malūnai įvardyti visais istoriniuose šaltiniuose minimais pavadinimais, o senomis fotografijomis perteikiami malūnų vaizdo pokyčiai.

Leidinio autoriai tikisi, kad fotografijų albumas įamžins šiuos mūsų senolių sukurtus technikos stebuklus ir padės rasti jų išsaugojimu besirūpinančius šeimininkus.