Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje-XX amžiaus pradžioje

Skyrybų skaičius Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje. Iš pirmo žvilgsnio nesunkiai dėl to galima apkaltinti politinius-ekonominius pasikeitimus šalyje, įstatymus, valdžią ir jos vykdomą politiką šeimos atžvilgiu, pagaliau neigiamą Vakarų įtaką. Knygos autorė siūlo ir kitą versiją. Per paskutinius šimtmečius bažnyčiai ir kitoms institucijoms Lietuvoje tekdavo spręsti oficialių ir savavališkų skyrybų bei susidėjusių šeimų klausimą. Skirtingais istoriniais laikotarpiais didesnės reikšmės neturėjo, kas sprendė skyrybų klausimą - bažnytinė ar civilinė jurisdikcija. Ši problema egzistavo ir egzistuoja per visą XIX amžių iki šių dienų. Knygoje „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje-XX amžiaus pradžioje“ išdėstyti faktai byloja, kad XIX a.-XX a. pradžios lietuvių visuomenė pripažino tik šeimyninius santykius ir iš esmės netoleravo vienišo, bet drauge ir laisvo, nepriklausomo gyvenimo būdo.

Autorė, analizuodama XIX a.-XX a. pradžios lietuvių požiūrį į viengungystę, teisines katalikų santuokos sudarymo normas, vedybų motyvo, meilės ir laimės sampratą tradicinėje šeimoje, skyrybas bei nelegalius santuokos nutraukimo būdus, tarp eilučių klausia - gal tie, kurie mato save „ne šeimos žmonėmis", neišvengiamai įtakojami šimtmečiais susiklosčiusio mąstymo ir todėl nuolat papildo besiskiriančiųjų skaičių?

ĮŽANGA

Jausmai, kuriuos patiriame galvodami apie šeimą, paprastai būna spontaniški ir stiprūs. To pakanka, kad žmonės domėtųsi visais šeimos gyvenimo aspektais ir istorija apskritai, nors daugeliui kitų istorinių įvykių jie teikia mažai reikšmės. Mokslininkų sukaupti duomenys, analizė ir apibendrinimai papildo iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus, todėl skaitytojas priima tyrinėjimus kaip dalelę savo giminės istorijos, lygina su asmenine patirtimi. Ši aplinkybė turi privalumų: šeimos istorijos studijos gali tikėtis platesnio visuomenės, ne vien specialistų dėmesio. Antra vertus, dauguma šiuolaikinių vedybinio gyvenimo, šeimyninių santykių stereotipų susiklostė būtent XIX-XX a. pradžioje, todėl problemos, nagrinėjamos šioje knygoje, padeda suvokti lietuvių visuomenės raidą.

XIX-XX a. pr. lietuvis negalėjo savanoriškai pasirinkti viengungišką gyvenimo būdą ir tuo pačiu pilnavertiškai dalyvauti savo bendruomenės gyvenime. Šeima, visų pirma kaip darbinis ūkinis vienetas, o ne dviejų emociškai artimų žmonių sąjunga, XIX a. buvo privaloma visiems. To meto Vakarų Europos šalyse 15-20% moterų niekada nesukurdavo šeimos, o Pabaltijo kraštuose šis skaičius tesiekė keletą procentų. Šeimos institucija buvo tarsi ekonominis bendradarbiavimas, į kurį abu sutuoktiniai įnešdavo tam tikrą savo dalį ir atlikdavo specifines funkcijas. Po baudžiavos panaikinimo ir reformos vedybos tapo svarbiausiu kilnojamo turto ir žemės perdavimo būdu, daug reikšmingesniu bei patikimesniu nei fiktyvi nuoma ar pirkimas-pardavimas. XIX a. pab. tautinis atgimimas inspiravo naujus šeimyninių santykių modelius. Lietuvių inteligentija kūrė tautinės šeimos projektus, kur vedybų motyvas nieko bendra nebeturėjo su ekonominiais išskaičiavimais. Alternatyvas tradicinei šeimai skatino ir visuomenės modernėjimas. Daugelis emigrantų palikdavo Lietuvą ne vien ieškodami geresnės buities, tiesiog, taip jie pasipriešindavo įprastam tėvų ir senelių gyvenimo būdui- Kita XIX -XX a. pr. privataus gyvenimo ypatybė buvo ta, kad lietuvis, siu atveju katalikas, praktiškai neturėjo jokių galimybių panaikinti teisėtai sudarytos santuokos ir oficialiai susituokti dar kartą. Dauguma, kurių vedybinis gyvenimas nesusiklostė, išsiskirdavo be dvasinio teismo žinios, t. y. neteisėtai. Šios asmeninio gyvenimo aplinkybės - neišvengiama ir nepanaikinama santuoka - iš esmės nulėmė nagrinėjamo laikotarpio lietuvių šeimyninio elgesio stereotipus bei padiktavo šioje knygoje analizuojamus klausimus: lietuvių požiūrį į viengungystę, XIX-XX a- pateisinės santuokos sudarymo normas, vedybų motyvo, meilės ir laimės sampratą tradicinėje šeimoje, luomų demokratėjimo tendencijas, vedybinio amžiaus analizę, lietuvių šeimos modelio modifikacijas tautinio atgimimo metu, skyrybas bei nelegalius santuokos nutraukimo būdus.

Pirmajame knygos skyriuje apžvelgiama katalikų bažnyčios pastoracinės veiklos įtaka lietuvių šeimyniniams santykiams, kanoninės santuokos sudarymo normos, pačių dvasininkų pastangos laviruoti tarp griežtos bažnytinės teisės ir lietuviams įprasto šeimyninio elgesio, kas ypač ryšku XIX a. antrojoje pusėje. Atskirai aptariamos Žemaičių vyskupo M. Valančiaus pastangos praplėsti 1853 m. caro įsaką dėl dvarininkų teisių apribojimo tuokiantis to paties dvaro baudžiauninkams. Vyskupas siekė, kad minėtas įsakas būtų taikomas visiems įbaudžiavintiems valstiečiams, neatsižvelgiant, ar jie priklausė tam pačiam savininkui, ar skirtingiems.

Skyriuje nemaža vietos skirta XIX a. antrosios pusės - XX a. pradžios lietuvių ūkininkų šeimai, kurią istoriografijoje įprasta vadinti tradicine lietuvių šeima. Kitų tyrinėtojų darbai čia papildomi ne tik naujais šaltiniais, bet ir didesniu dėmesiu tarpusavio santykiams ūkininko šeimoje. Knygoje akcentuojamas unifikuotas tradicinių vedybų motyvas, kai santuoka buvo ne tik susieta su šeimyninėmis žemės dalybomis ir viso ūkio būkle, bet tiesiogiai priklausė nuo jo. Vedybų tradicinėje šeimoje nelėmė individualūs sprendimai. Tai iškildavo tik tėvams sergant, senstant ar mirštant, kas šiaip ar taip grėsė ūkio priežiūrai ir inspiravo naujų savininkų atsiradimą. Santuoka, kaip būtina ūkinių-ekonominių problemų sprendimo sąlyga, akivaizdžiai pastebima prašymuose vedybų dispensai. Ūkininkų vedybų motyvas čia formuluojamas vienodai: ūkiui reikalingas(a) ūkininkas(ė). Tačiau XIX a. antrosios pusės - XX a. pradžios ūkininkų vedybos, paremtos materialiai tolygiais santykiais, žinoma, neeliminavo meilės ir laimės tradicinėje šeimoje, o formavo specifinę jausmų psichologiją.

Poskyriuose „Tradicinės šeimos kritika XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje" bei ,,Tautinės šeimos projektai ir jų likimai" pateikiamas XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių tautinės inteligentijos požiūris į tradicinę šeimą bei jos kritika. Žymiausi to meto veikėjai - Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis, Jonas Šliūpas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielis Landsbergis, Antanas Garmus, Liudvika Malinauskaitė, Kazimieras Pakalniškis ir kt. neigiamai vertino šeimyninius santykius tradicinėje šei-moje. Pasak Stasio Ylos, atviri tuometinės inteligentijos pasisakymai bei nuostatos griovė ūkininko šeimos stereotipą visuomenėje. Jo vietoje atgimimo veikėjai pateikė tautinės, kartu ir modernios lietuvių šeimos sukūrimo projektus, pabrėždami kitokius (nei tradicinės šeimos) santuokos motyvus, dvasines vertybes. Tradicinės šeimos kritikoje dalyvavo visų ideologinių srovių atstovai: liberalai, socialdemokratai bei katalikų kunigai. Diskusijos šiuo klausimu vyko keletą dešimtmečių ir jose išryškėjo naujas požiūris ne tik į vedybas, bet ir į visuomenę. Šio poskyrio medžiaga gana intriguojanti, nes atskleidžia inteligentijos pastangas įgyvendinti teorinius šeimos projektus ir asmeniniame gyvenime.

Šiame skyriuje pirmą kartą lietuvių istoriografijoje pateikiama beveik šimto metų laikotarpio (1835-1915 m.) vedybų metrikų analizė, kur užfiksuoti visi (kas dešimt metų) Varnių, Ariogalos ir Viekšnių parapijų katalikų vedybų duomenys. Tai leido nustatyti vidutinį vedybinį lietuvių amžių, jo pasiskirstymą pagal lytį, luomą, išsiaiškinti jaunųjų lokalizaciją ir pastebėti kai kuriuos demografinius pokyčius. Surinkti duomenys byloja apie mišrias valstiečių ir bajorų santuokas ir luomų demokratėjimo tendencijas XIX-XX a. pradžioje.

Antrajame knygos skyriuje analizuojama visiškai priešinga vedybinio gyvenimo patirtis - skyrybos. Čia panaudota unikali XIX-XX a. pr. Žemaičių vyskupijos konsistorijos dvasinio teismo medžiaga. Ji padeda rekonstruoti eilinių parapijiečių požiūrį į vyro ir žmonos santykius, svetimavimą, skyrybas, vaikus, nes liudytojų parodymai buvo užrašomi pažodžiui. Terminas „skyrybos" darbe vartojamas sąlygiškai, nes to meto katalikų santuoka galėjo būti tik anuliuojama, jei pavykdavo įrodyti, kad ji kanoniškai neteisėta. Tai buvo reti atvejai, todėl paprastai katalikai naudojosi galimybe gauti vadinamąją separaciją nuo „stalo ir guolio", t. y. laikiną išsiskyrimą be teisės kitai santuokai. Tačiau labiausiai paplitęs būdas nutraukti santuoką buvo pabėgimas. Vieną dieną vyras ar žmona išeidavo iš namų ir daugiau niekada ten nebegrįždavo. Vėliau tokie sutuoktiniai sukurdavo naujas, neteisėtas santuokas.