Varnas ir kiti eilėraščiai

Edgaro Allano Poe rinkinyje „Varnas ir kiti eilėraščiai“ svarbiausią vietą užima, be abejo, „Varnas“. Tai labiausiai išgarsėjęs rašytojo eilėraštis, pirmą kartą paskelbtas 1845 metų sausio 29-ą dieną Niujorko dienraštyje „Evening Mirror“. Nepaprastai muzikalus, literatūriškai išraiškingas, kupinas mistinės atmosferos, „Varnas“ pasakoja apie paslaptingą kalbančio varno apsilankymą pas dėl mylimosios mirties sielvartaujantį jaunuolį. Į kiekvieną su viltimi užduotą jaunuolio klausimą varnas atsako „nevermore“ (niekada daugiau) ir dar labiau gilina herojaus kančias. Eilėraštyje yra nuorodų į folklorą, mitologiją ir Antiką.

Savo ese apie kūrybos filosofiją „Varnas ir kiti eilėraščiai“ autorius išsamiai atpasakojo eilėraščio rašymo procesą, akcentuodamas metodiškumą ir stiprią logiką. Nors pagrindinė rašymo inspiracija, anot Edgaro Allano Poe, buvo noras sukurti tokį eilėraštį, kuris patiktų ir kritikai, ir eiliniams skaitytojams.

Po „Varno“ publikacijos Edgaras Allanas Poe nedelsiant išgarsėjo, o eilėraštis, kaip rašytojas ir planavo, tapo ypač populiariu. „Varną“ perspausdino daugybė JAV leidinių, jį citavo, iliustravo ir daug kartų parodijavo. Nors kritikai jo negyrė vienbalsiai, „Varnas“ tapo vienu iš žinomiausių pasaulinės literatūros eilėraščių, padarusiu milžinišką įtaką populiariajai kultūrai.

Rinkinio „Varnas ir kiti eilėraščiai“ pažiba prasideda scena, kurioje pasakotojas gruodžio naktį skaito senovines knygas, šitaip bandydamas užsimiršti po savo mylimosios Lenoros mirties. Jis girdi beldimą į duris, bet, jas atidaręs, nieko neaptinka. Po akimirkos beldimas paskiratoja, šį kartą – į langą. Jį pravėręs, herojus į kambarį įleidžia varną. Paukštis, nekreipdamas dėmesio į žmogų, įsitaiso ant Paladės biusto galvos.

Suintriguotas paukščio komiško rimtumo, herojus paklausia varno vardo ir tas atsako – „nevermore“. Kai paukštis kelis kartus pakartoja tą patį žodį, herojus nusprendžia, kad varnas jį išmoko išgirdęs kažkokio nelaimėlio balsą. Bet pasakotojas vis tik atsisėda arčiau paukščio, o jo mintys vėl sukasi apie patirtą netektį. Jam atrodo, kad kambaryje dar labiau sutemo, jis pajunta angelų buvimą ir nutaria, kad tai Dievas jam siunčia ženklą pamiršti Lenorą.

Kaip ir reikia tikėtis, eilėraštis baigiasi niūriu, gotikos literatūrai būdingu finalu. Kaip ir dauguma kitų rinkinio „Varnas ir kiti eilėraščiai“ kūrinių.

Iš anglų kalbos vertė Algimantas Zeikus