Skaidrus stilius, žodinga kalba, prisodrinta aukštaitiško kolorito, ryškūs charakteriai, paprasti, bet nenuobodūs siužetai neleidžia atitraukti akių nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Nėra nė vieno kūrinio, kuriame nebūtų užkoduotas Gėrio pradas. Net pačiose dramatiškiausiose situacijose („Mokytojėlis, arba vis kaip tam Šveikui“) žybsi viltingi atšvaitai. Neskirstydamas personažų į „geriečius“ ir „blogiečius“, nesmerkdamas paklydusiųjų ie neliaupsindamas teisiųjų, autorius sugeba nenusižengti istorinei tiesai. Tai dar vienas aukštos meninės prabos liudijimas apie XX amžiaus būvį Lietuvoje.
IŠTRAUKA
Kurorte
Kolegei Evai, epizodėlj iš savo mokyklos laikų man paskolinusiai
Ievutės namai prie pat parko. Sunku rast nuošalesnę, bet ir gražesnę vietą. Ir rudenį, ir pavasarį. Slankioja rytais po parką rudens dūmelis ar pavasarinių polaidžių rūkas. Parkas pirmas pradeda kalbėt apie laiką, kuris ne vienam pasirodo grįžtantis ar net jau ir sugrįžęs. Eina žmogus sau ir uodžia anų laikų padvelkimą; ir kartais dėl to jam smagu, o kartais ir ne: vis dėlto čia nebe tas, tik labai jau panašus į tą. Taigi kad į tą. Ir griebia jį tada kažkas už paširdžių. Ir ką daryti? Išlindęs iš parko žmogus, žiūrėk, ima ir sumano užsukti pas draugą. O ten, žinoma, užsibūna, dėl ko namie tenka smarkokai aiškintis.
Bet čia dabar ne apie tokį klajoklį po parko rūką ar dūmus, čia dabar apie Ievutę - stropią stropią septintaklasę. Mokykla nuo jos namų visai netoli, na, visai čia pat, o takelis į ją eina per tą gražųjį parką. Tą saulėtą, dūmuotą, miglotą, spalvotą. Kai kas šitą vietą dar vadina "Kurortu".
Tačiau yra viena tokia kaip ir bėdelė. Be abejo, ne tokia, kaip, sakysim, galimybė susitikt Raudonkepuraitės pasigviešusį vilką. Oi, ne. Miškas šiaip ar taip šičia ne toks. Bet va medžių viršūnėse bei kitose aukštesnėse šakose pilna varnų lizdų. Didžiulė varnų kolonija. Triukšmingais būriais rėksnės paukštės traukia į miestą ir iš miesto. Rytais, ypač tais gražiaisiais ankstyvojo pavasario rytais karkia migloj - barasi, tariasi, politikuoja, balsuoja.
Ir, žinoma, daro tai, ką kiekvienas gyvas organizmas, nori jis to ar nenori, privalo daryti. Tokia jau yra gyvo organizmo sąranga, ir tu nesuk sau galvos, kas ją sugalvojo.
Bet savo galvą ar dar tik galvelę pasaugot tai reikia. Gali nelabai gražiai jau atrodyti. Draugų akivaizdoje. O draugai tokiais atvejais visada rastų ką smagaus pasakyti. Mat draugai, ko gero, tik todėl leisti į pasaulį, kad turėtų progų pasismaginti.
Galėtų Ievutė per tą parką ir neiti - yra ir aplinkinis kelias. Bet tas gerokai gerokai ilgesnis. Su sunkia kuprine! Mokinukų kuprinės, kaip žinom, būna it akmenų prikrautos. Be to, (sakykime tiesiai) - ar palyginsi gražumus su negražumais - su tais visais gatve pro tave praūžiančiais, aptaškančiais, apdrabstančiais, smirdinčiais automobiliais, traktoriais, motociklais.
Nuo seniausių laikų visų kraštų, visų mokyklų vaikai žino burtą "Jei, tai..." Na, pavyzdžiui: "Jei tą namo kampą prieisiu dešinės kojos žingsneliu, tai matematikas nepakvies prie lentos..."
Ir ką tu pasakysi - žingsnelis buvo dešine, matematikas ir nepakvietė. O aiškiausiai buvo matyti: baisiai norėjo.
Tačiau ir kiek būna tokių nejautrių mokytojų, kurie niekaip nesilaiko gerų burtų taisyklių. Kažkoks nesusipratimas.
Ievutė gana dažnai: "Jei neapdrėbs šiandien varna, tai viskas bus gerai ir su matematika, ir su lietuvių kalba, ir su ta anglų vabalione..."
Tai žinoma - ar todėl, kad varnos, Ievutei einant, pasistengia būt kultūringos, ar dėl kitų priežasčių, mergaitei sekasi ir sekasi.
