Vandenyne (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Knygoje "Vandenyne" autorius Žilvaras Braznauskas dalijasi atsiminimais apie darbą laivų apsaugoje nuo piratų. Skaitytojas lydi autorių iš vieno laivo į kitą žvelgdamas į apsaugininko kasdienybę, susidurdamas su įvairių tautų žmonėmis, drauge su autoriumi išgyvendamas jo patirtus nuotykius. Nors autorius šia veikla buvo užimtas ne vienus metus, knygoje pateikti tik 2013 m. įvykiai.

Pasak autoriaus, „keliaudamas suvoki, koks mažas pasaulis ir koks mažas esi pats. Matai skirtingus žmones, rases, papročius, kultūrą ir visai nebesvarbu, patinka tai, ką matai, ar ne, – tiesiog tampi turtingesnis, akiratis praplatėja. Pabuvęs svetur, o ypač kur skurdžiau, susivoki, kokioje puikioje šalyje gimei ir koks turtingas esi, kad gyvenimas, kuriuo taip mėgstame skųstis, yra pakankamai dosnus, tik gerokai neįvertintas. Vertinu, tiesiog mėgaujuosi buvimu protėvių žemėje, tegu gerokai dulkinoje, pilkoje, dažnai piktoje, bet tokioje savoje.“

IŠTRAUKA

Šeši manekenai, pritvirtinti prie turėklų, pavyzdingai nepavargstančiu žvilgsniu skrodė jūrą. Užpuolimo atveju jie piratams turėjo sudaryti kiekybinės mūsų persvaros įspūdį. Keli netgi ginkluoti „šautuvais“ – į rankas jiems buvo įstatyti šluotkočiai. Vilkėjo senais kombinezonais. Tiesa, vienas turėjo iš seno krepšinio kamuolio padarytą galvą – tikras Lietuvos atstovas. Su šiuo praeidamas pasisveikindavau itin mandagiai.

Ginklai išdalyti, šoviniai paruošti dėtuvėse: idealu, jei nereikėtų jų panaudoti, bet jei prireiks – būsim ryžtingi. Prasidėjo budėjimas. Šį vakarą įplauksime į pavojingą zoną, kur bet kuriuo momentu galima laukti užpuolimo. Mano budėjimo laikas sutampa su labiausiai tikėtino užpuolimo metu. Pagal statistiką užpuolimai dažniausiai vykdomi prieš pat sutemstant ir tik pradėjus švisti – todėl privalėsiu būti budrus.

Budėjau tuo pat metu kaip ir vyriausiasis kapitono padėjėjas. Ginklas šalia, dėtuvės pilnos, palaidi šoviniai, kuriems, deja, dėtuvių neužteko. Stebėjau radare priešpriešiais ir pakeliui plaukiančius laivus, o paskui jau su žiūronais bandydavau juos surasti tolumoje. Užvedi ant tokio radare matomo laivo kryžiuką ir ekranėlyje atsiranda visa įmanoma informacija apie laivą: pavadinimas, tipas, ilgis, plotis, tikslas ir t. t. Šviesos maskuotės laikosi visi laivai, plaukiantys pavojinga zona. Mūsiškis ne išimtis: visų kajučių langai užklijuoti juodais šiukšlių maišais, kad naktį jokia šviesa laukan neprasiskverbtų. Judėjimas denyje, o ypač naktį, ekipažui apribotas: vaikšto vien einantys į budėjimą ir tik tam tikrais nužymėtais takeliais. Be apribojimų judėjom tik mes – apsauga.

Kartkartėmis apeidavau laivą stebėdamas, kas vyksta denyje ir už borto. Mėnulio pilnatis kaip geras prožektorius apšvietė jūrą gan toli. Prie bortų stovintys manekenai klaidina, naktį jie atrodo ypač tikroviškai. Laivugalyje vienas iš trijų manekenų sujuda: mat manekenai tik du, trečias vienas iš ekipažo narių, naktimis budintis laivo gale. Kažkuriuo momentu apeidamas laivą, laivugalyje radau kažką netipiško: manekenai ištvermingai stovėjo savo vietose, o trečiasis „manekenas“ iš ekipažo ant kėdės, atsirėmęs į dirbtuvėlės – įrankinės sieną, miegojo. Lengvai papurčiau jį žadindamas, bet jam sunku buvo sugrįžti į mūsų dimensiją. Kai sugrįžo, iš akių mačiau, jautėsi prastai, ir man pasirodė nepatikimas. Pastovėjau su juo dešimt minučių: stengiausi nuteikti tęsti budėjimą, barti teisės neturiu, tik švelniai paspaudžiau:

– Laikykis, brol, nedaug beliko iki pamainos galo, bet iškęsti reikia.

Budėti dar buvo likus valanda, paskutinė valanda iš keturių. Laivo vadovybei nieko nesakiau, na, o saviems vyrukams papasakojau, privalome labiau kontroliuoti ekipažo budėjimą laivugalyje ir jais per daug nepasikliauti.

Už kokių dviejų jūrmylių pamatėme plaukiantį tanklaivį: šviesos maskuotė tobula – jokios šviesos, net navigacinės, kuri turi degti nepažeidžiant tarptautinių jūrinių susitarimų. Iš dalies suprantama: arba turi nedegti visai niekas, arba, jei piratai mato laivo signalines šviesas, jiems to pakanka, nors ir visų kajučių langai užklijuoti. Vyriausiasis kapitono padėjėjas radare pats patikrino duomenis. Visa informacija apie tanklaivį puikiausiai pateikta, tik grafoje Destination parašyta, kad laivas saugomas ginkluotos apsaugos. Ta ,,atsitiktinė“ klaida, ko gero, buvo skirta piratų žvalgams, kad žinotų ir net nemėgintų jų pulti.