Vandenynas ir Žaliamėlė

"Seniai jau laukiau tokios giesmės iš giliųjų ir aukštųjų kūrybinių versmių - anot Jungo, kai ne pats poetas kuria, bet lyg savaime, Aukščiausiųjų galių valioje, rašosi, - ir mano lūkesčiai išsipildė. Kam ši sakmė-giesmė galėtų būti skirta? Ne tik suaugusiems, manyčiau. Taip norėtųsi, kad ir vaikai skaitytų ar klausytųsi to, kas ne iškart aišku bei suprantama, o lyg ir ateina kaip paslaptis, kaip laukimas, vilionė - iš Prąamžinųjų gelmių.
Kodėl ir iš kokių pirmapradžių kūrybinių gelmių išsiveržė ir impulsyviai išsiskleidė ši iracionali meilės giesmė-sakmė? Ką ji gali atverti ir kuo užburti ar atburti skirtingo amžiaus šiuolaikinius skaitytojus ir klausytojus? Tebūnie tai atrandama individualiai - nardant, sklandant, įsiklausant, įsivaizduojant, įsijaučiant, tylint, apmąstant, pratęsiant šio teksto potekstes - etinės, etninės ir estetinės darnos išsipildymo viltyje."
Vilija Janušauskienė, VDU ŠA literatūros didaktikos dėstytoja

IŠTRAUKA

Paukštė kūrėja

Papasakosiu apie draugystę su Žaliamėle - Paukšte, kurią ir tu naktimis gali išvysti, kai sapnų valtys atplukdo tave į mėnesienos nušviestą Vandenyną. Sapnų... Laivėmis.

Paukštė. Savo plunksnomis tapo plevenantį Vandenyną. Ji skrenda ten, kur virš gaudžiančių bangų sklando beribės erdvės ir skamba besisukanti verpetais senojo pasaulio melodija.

Žaliamėle Paukštę išgirdau giedant vieną siūbuojančią akimirką. Mano vandenys tyvuliavo jau septynis tūkstančius amžinybių. Visa, ką buvau girdėjęs, - tai bangų mūša ir skriejantis vėjas. Staiga kažkas didis ir galingas suplasnojo virš mano ritmingai siūbuojančių bangų. Paukštė... Išvydau, kaip Žaliamėle skriejo per dausas ir kūrė pasaulius. Jos skrydis mirgėjo nenusakoma spalva. Iš jos plunksnų liete liejosi dangaus mėlis. Netrukus visas skliautas nušvito, o mano vandenyse atsispindėjo dangūs ir žvaigždynų miglynų šviesa. Tylėjau. Visos bangos nurimo ir laukė. Po kelių akimirkų pajutau, kad manyje tyvuliuoja melodija... Tik paklausyk...

Knygos tekstas skelbiamas lietuvių ir anglų kalbomis.