Vamzdis: rašinėliai (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Į šią knygą „Vamzdis: rašinėliai“ galima žvelgti, kalbant autoriaus Liudviko Jakimavičiaus žodžiais, „kaip į pastangą liudyti mūsų dabartį. Ačiū Dievui, kad ne teisme. O jei į visa tai pasižiūrėtume Poilsio partijos rakursu, gyventi pasidarytų kur kas linksmiau“. Šitaip šmaikščiai, kartais rimtai ir net groteskiškai, rašytojas pateikia visuomeninio, politinio, kultūrinio, dvasinio mūsų gyvenimo skerspjūvį - teigdamas, neigdamas, polemizuodamas, teisdamas ir teisindamas, bet niekada nelikdamas abejingas ir ramus. Pasiskaityti ir pamąstyti čia tikrai yra apie ką.

Pastaruoju metu pastebėjau, kad manęs dažnai klausia: „Ką tu manai apie vamzdį?“ To vamzdžio dar nebuvau matęs, tad sėdau ant dviračio ir išvažiavau apžiūrėti jo iš arti ir iš kito Neries kranto. Mindamas dviračio pedalus turėjau porą išankstinių nuostatų, kad už tą meno objektą buvo paklota 100 tūkstančių litų ir kad tai VEKS’o projektas, kurių dauguma man kelia alergiją. Kad ir kaip ten būtų, norint ką nors suvokti ar patirti estetinį katarsį, visų pirma reikia pačiam apsivalyti nuo išankstinių nuostatų, girdėtų kalbų ir įsivaizdavimų. Važiuodamas Neries promenada po vamzdžiu patyriau smagų jausmą, lyg važiuočiau pro mūsų gyvenamo laiko triumfo arką. Bene prieš ketvirtį amžiaus pats buvau parašęs tokį eilėraštį:

ankstų rytą

tik lengvas ūkas

skleidžias nuo upės

tarp vilniaus medžių,

lizdeika stovi

ant vilnios pagraužto kranto,

pats save Spygliuota Viela apsitvėręs,

saugo Kloakos pasmirdusį Vamzdį,

pro kurį

su renesanso keramikos šukėm

į vilnią nugarma

žygimanto augusto veidas.

Sustojus po vamzdžiu, eilėraštis tiesiog išniro man iš atminties kaip tos pačios idėjos ataidas. Kanalizacijos vamzdis į upę yra iškalbingas simbolis ir ženklas, liudijantis mūsų visuomenės dvasinę būklę. Sykiu tai ir drastiška provokacija, kuri savo tikslą pasiekė 100 procentų. Objektas suerzino didžiąją visuomenės dalį, ir tai yra gerai, nes tokios provokacijos suteikia galimybę diskutuoti ir pasiaiškinti, kokioje kultūrinėje terpėje mes gyvename.