Valdovės įžadas

Niekas netikėjo, kad manęs laukia didi ateitis...

Izabelė neturėjo tapti valdove. Kai mergaitei buvo ketveri, mirė jos tėvas Kastilijos karalius Jonas II. Sostą paveldėjęs įbrolis Henrikas pasirūpino, kad Izabelė, kartu su motina ir jaunesniu broliu būtų perkelta į nuošalią Arevalo pilį. Paūgėjusią mergaitę karalius nusprendė atskirti nuo motinos ir pasikviesti į savo dvarą. Ten jai teko paragauti vargo, pažinti baimę ir neapykantą.

Užaugusi ir nepabūgusi karaliaus rūstybės Izabelė ištekėjo už savo mylimojo – Aragono princo Ferdinando. Ši santuoka tapo neišsenkančia jos stiprybės versme. Ir pakeitė ne tik Ispanijos, bet ir pasaulio istoriją. Tapusi Kastilijos karaliene Izabelė suvienijo susiskaldžiusią šalį, patikėjusi jūreivio iš Genujos Kristupo Kolumbo svajone prisidėjo prie Naujojo Pasaulio atradimo. Bet jos valdymas buvo paženklintas ne tik pergalėmis ir žygdarbiais. Valdant Izabelei iš Ispanijos buvo ištremti amžius joje gyvenę žydai, o beribis karalienės pamaldumas atvėrė kelią Šventosios Inkvizijos įsigalėjimui.

Išraiškingas ir sodrus istorinio romano "Valdovės įžadas" pasakojimas parodo ne tik įspūdingą Izabelės tapsmą viena ryškiausių pasaulio istorijos asmenybių, bet atskleidžia ir jos žmogiškąsias savybes. Izabelė buvo ne tik valdovė, bet ir moteris, žmona bei motina. Ji mylėjo ir kentėjo, aukojosi ir aukojo kitus. Priimdama karūną ji pasižadėjo nesikratyti savo pareigų ir nepalikti šalies. Šio įžado Kastilijos karalienė niekada nesulaužė.

Iš anglų k. vertė Lina Būgienė