Monografijoje "Vakcinos ir skiepijimas" aptariama imunoprofilaktikos raida Lietuvoje, pateikiami teoriniai imuninės sistemos bei skiepijimo proceso pagrindai. Plačiau dėstomi vakcinų skiepijimo praktiniai aspektai. Aiškinami keliautojų skiepijimo principai ir praktinės rekomendacijos, aptariami antivakcininiai judėjimai, analizuojami šių judėjimų šalininkų argumentai. Spausdinamas išsamus literatūros šaltinių ir interneto tinklalapių, kuriuose skelbiama informacija skiepijimų klausimais, sąrašas.
Knyga skirta pirminės sveikatos priežiūros gydytojams ir slaugytojams, vaikų gydytojams, šeimos gydytojams, infektologams, epidemiologams, gydytojams rezidentams ir visiems besidomintiems skiepijimų klausimais.
PRATARMĖ
PRATARMĖ
Žmonijos pastangos apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų siekia gilią senovę. Yra žinoma, kad senosios Indijos, Kinijos medicinoje daugiau nei prieš du tūkstantmečius jau buvo ieškoma priemonių, kaip apsisaugoti nuo raupų, sveikam žmogui įvairiais būdais įterpiant medžiagos, paimtos iš sergančiojo lengvomis raupų formomis. Apie XVIII a. šie metodai pasiekė Europą ir buvo žinomi kaip varioliacija.
Beveik po šimtmečio Luji Pasteras (Louis Pasteur; 1822-1895) 1881 m. pasiūlė skiepus prieš pasiutligę, o 1885 m. jau buvo sukurti efektyvūs skiepai prieš šią pavojingą ligą, jais mamos prašymu buvo paskiepytas devynerių metų Jozefas Meisteris. Gydymas baigėsi sėkmingai: berniukas pasveiko. Nuo XX a. vidurio pradėtos skiepyti kombinuotos vakcinos, imta taikyti didelio masto ligų kontrolės programas, kurių sėkmingiausia - raupų eradikavimo programa. Šiuolaikinės vakcinos kuriamos naudojant moderniausias technologijas, kurios užtikrina didelį jų efektyvumą ir saugumą.
Vakcinų vaidmuo šiuolaikinės visuomenės gyvenime ypatingas. Skiepijimais pasaulyje išnaikinti raupai, beveik likviduotas poliomielitas, daug pažengusi tymų likvidavimo programa, labai sumažėjo sergamumas daugeliu užkrečiamųjų ligų, kurios dar taip neseniai, vos prieš keletą dešimtmečių, buvo vadinamos "privalomomis" vaikų ligomis. Skiepijimai yra tokie veiksmingi, kad baigiama užmiršti, kaip pasireiškia tos ligos, nuo kurių vaikus apsaugo skiepai. Kalbama apie naują skiepų paradigmą: ligų kontrole pasiekiama geresnė sveikata ir galiausiai - geresnė gyvenimo kokybė. Gerovė kuria sveikatą - vertybę, į kurią būtina investuoti. Savo ruožtu sveikata kuria gerovę.
Šiuolaikinėje visuomenėje vargu ar rastume vaiką, kuris nebūtų paskiepytas bent keliomis vakcinomis. Vakcinų skiepijimas - vienas iš būdų realizuoti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje suformuluotą vaiko teisę gauti geriausią įmanomą sveikatos pagalbą. Svarbu, kad suaugusieji - tėvai, sveikatos apsaugos darbuotojai, sveikatos organizatoriai ar politikai, kad ir kokie būtų jų santykiai su vaikais, - gerbtų šią jų teisę, tinkamai naudotų šiuolaikinės imunoprofilaktikos galimybes vaikų sveikatai užtikrinti. Imunoprofilaktika, kaip asmens apsaugos ir ligų kontrolės visuomenėje priemonė, veiksminga esti tik tuomet, kai šiai sričiai reikiamą dėmesį skiria ne vien skiepų kabinetų darbuotojai, bet visi medikai, sveikatos sistemos organizatoriai, žiniasklaida.
Suprantama, kad dėl tokio didelio skiepų vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje keliami išskirtiniai reikalavimai vakcinų kokybei, saugumo standartams, skiepijančių specialistų kvalifikacijai. Visame pasaulyje veikianti daugiapakopė vakcinų kūrimo, gamybos ir tiekimo kontrolės tvarka, veiksminga skiepų nepageidaujamų reiškinių stebėjimo ir analizės sistema garantuoja aukštą skiepijamų vakcinų kokybę ir saugumą.
Deja, specialistų kvalifikacija skiepijimų klausimais ne visuomet yra pakankama. Lieka tik apgailestauti, kad tiek medicinos studijų metu, tiek podiplominio sveikatos apsaugos specialistų rengimo ir tobulinimo programose skiepams skiriama per mažai dėmesio.
Įvairiuose informacijos šaltiniuose, internete galima rasti labai daug informacijos apie skiepus. Lietuvių kalba literatūros skiepų klausimais nėra daug. Ši knyga parengta naudojantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF), tarptautinių ir nacionalinių pediatrų organizacijų, kitų visuotinį pripažinimą pelniusių organizacijų medžiaga, mokslinėmis publikacijomis bei oficialiais dokumentais.
Autoriai nuoširdžiai dėkoja rėmėjams. Būsime dėkingi ir už skaitytojų pareikštas konstruktyvias pastabas.
Apie 430 metus prieš Kristų graikų mokslinės istorijos pradininkas Tukididas (Thoukydides), pats išgyvenęs per Atėnų maro epidemiją, rašė apie tai, kad šios epidemijos metu sergančiuosius slaugė šia liga jau persirgusieji, nes iš patirties buvo žinoma, jog pakartotinai nebesusergama. Šiuolaikinės imunoprofilaktikos pradžia siejama su anglų gydytojo Edvardo Dženerio (Edwardjenner; 1749 05 17-1823 01 26) vardu, kuris atliko savo garsųjį karvių raupų įskiepijimo eksperimentą ir jį nuodugniai aprašė 1798-aisiais [576]. 1796 m. gegužės 14 d. Dženeris pirmą kartą sėkmingai prieš raupus paskiepijo aštuonerių metų berniuką Džeimsą Fipsą.
Autorių vardu
Prof. habil. Ar. Vytautas Usonis
[email protected]
