Vakarų aukštaičiai kauniškiai: arealai ir diferenciniai požymiai

Geolingvistikos centro vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Rimos Bakšienės monografija „Vakarų aukštaičiai kauniškiai: arealai ir diferenciniai požymiai“.

Monografijos „Vakarų aukštaičiai kauniškiai: arealai ir diferenciniai požymiai“ tyrimo objektą sudaro kertiniai nagrinėjamųjų šnektų vokalizmo bruožai – keleto svarbiausių pozicijų pagrindinių ir šalutinių alofonų kokybės ypatybės, ypač reikšmingos diferencijuojant naujuosius arba smulkesnius, negu įprasta oficialiose tarmių klasifikacijose, tarminius darinius. Pastarųjų metų lietuvių kalbos variantiškumo tyrinėjimai parodė, kad tokių požymių vertė gali kisti – svarbesnę reikšmę neretai įgauna vadinamosios blankiosios ypatybės, o erdvės ir laiko atžvilgiu stabilūs tarminiai požymiai dažnai virsta tik slankiaisiais tarmiškaisiais žymenimis, charakterizuojančiais griežtų nei horizontalių, nei vertikalių ribų neturinčius regiolektus. Kaip rodo lietuvių tarmėtyros istorija, iš fonetikos ypatybių būtent vokalizmo elementai buvo svarbiausi visų klasifikacijų kūrėjams. Greičiausiai todėl, kad, viena vertus, vokalizmo požymiai bene atspariausi laiko tėkmei, ne taip greitai kinta kaip leksikos ar gramatikos bruožai, kita vertus, jie ir patys diferenciškiausi, subtiliai skiriantys net smulkiausias šnektas. Juk dažnai net ir eiliniai kalbėtojai puikiai pastebi, kad gretimo kaimo ar parapijos gyventojai jau kalba kitaip, tik nusakyti tą skirtumą ne visada būna paprasta, kartais tam prireikia ir išsamių instrumentinės fonetikos specialistų tyrimų.

Naują požiūrį į tiriamąjį objektą, kartu ir patikimą rezultatų verifikavimą neabejotinai lėmė ir pakitusi XXI a. tarmėtyros modelio perspektyva: jau kuris laikas lietuvių tarmių mokslas išgyvena metodologijos kaitą iš statiškųjų objektyviųjų metodų į dinamiškųjų multimodaliosios dialektologijos (geolingvistikos) tyrimų įvairovę. Monografijoje taip pat taikomas daugiaplanis tyrimo metodologijos modelis: vidinė kauniškių patarmės diferenciacija apibrėžiama ir arealų požymių diferenciškumas nustatomas tarpusavyje derinant kokybinius aprašomuosius, objektyviuosius instrumentinės fonetikos ir kiekybinius dialektometrijos metodus.