Vaizdinis posūkis, prieš du dešimtmečius pastebėtas humanitariniuose moksluose, – tai ypatingas susidomėjimas vaizdais, kilęs dėl naujų technologijų nulemto gausaus jų vartojimo visose gyvenimo srityse. Teorijų plotmėje ši sąvoka reiškia ne skaitmeninių vaizdų laviną ir rašto kultūros saulėlydį, o kalbinio posūkio pratęsimą į vaizdo sritį. Vaizdinio posūkio pasekmė – Europos ir JAV mokslininkų išplėtotas tarpdalykinis diskursas, paremtas dviem esminiais teiginiais: vaizdai yra kai kas daugiau nei ženklai ir formuoja savitą žinojimą.
Knygoje
"Vaizdinis posūkis: vaizdai-žodžiai-kūnai-žvilgsniai" pateikiama šiuolaikinių vaizdo tyrimų ir teorijų apžvalga, nagrinėjami dailėtyrininkų, filosofų, medijų teoretikų tekstai, vienaip ar kitaip susiję su vaizdinio posūkio idėjomis. Įžvalgos apie daugialypę vaizdų sąveiką su žodžiais, medžiagiškomis laikmenomis, vaizduojamais objektais ir regimuoju suvokimu čia sudaro tam tikrą bendrą vaizdą, apibūdinantį jų pažinimo būklę.
Pratarmė
Kultūros tyrimų klausimai, kuriuos šioje knygoje kiek apibendrintai pavadinau vaizdinio posūkio klausimais, jaudino mane visą pastarąjį dešimtmetį. Išstudijavusi aibę garsių ir menkiau žinomų teoretikų veikalų, skaitydama pagal juos parengtą ir kasmet atnaujinamą paskaitų kursą Vilniaus dailės akademijos studentams, taip pat kartkartėmis mėgindama naujai pažvelgti į jau matytus ar dar nematytus Lietuvos dailininkų ir fotografų kūrinius, ilgainiui pastebėjau, kad pamatinių idėjų ir esminių įžvalgų yra kur kas mažiau nei tekstų ar paveikslų, ir jos jau galėtų sudaryti tam tikrą bendrą vaizdą, apibūdinantį regimąją kultūros plotmę. Monografija - logiškas šios intelektinės patirties rezultatas, ir stengiausi ją parašyti tokią, kokią kadaise pati būčiau norėjusi perskaityti.
Knyga išleista Lietuvos mokslo tarybos „Nacionalinei lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programai" skirtomis lėšomis, mano galva, visiškai pelnytai. Lietuvos dailės paveldo tyrimai pripažinti lituanistikos sritimi, bet dailės kūrinius ar kitos paskirties vizualius objektus įmanoma pagrįstai, patikimai susieti su šalies visuomenės ir kultūros raida tik kaip medžiagiškus dirbinius ar rašto laikmenas, o tai, kas juose svarbiausia - vaizdai, kuriuos jie leidžia pamatyti, - neturi tautybės nei pilietybės. Jie sklinda nepaisydami valstybių sienų, užtikrina ryšį su europine kultūra, o pasitelkti tautinio tapatumo reikmėms neretai išduoda, tad verta aiškintis ir jų vartojimą vieno ar kito laikotarpio visuomenėje, ir kitas jų prasmės bei poveikio galimybes. Tikiu, kad visų laikų vaizdų misija - tapti dabarties intelektinės kultūros dalimi. Juos tereikia tinkamai prakalbinti, o dialogas su klajūnais įmanomas tik platesnėje teorinių diskursų terpėje. Tik išmanant šiandien pasaulio moksle aktualias prieigas lituanistiką įmanoma plėtoti ne vien kaip taikomąjį, bet ir kaip fundamentalų mokslą, konstruoti savus, bet kartu kitiems pažinius teorinius tyrimų objektus.
Šis darbas, kuriame pamėginau apžvelgti, palyginti ir susisteminti dailėtyrininkų, filosofų, medijų ir vaizdo teoretikų tekstus, vienaip ar kitaip sietinus su vaizdinio posūkio idėja, būtų šioks toks indėlis kuriant prielaidas Lietuvos dailės paveldo, šiuolaikinio meno ir masinės medijų kultūros tyrimams tapti pažangiems, vertingiems ir įdomiems tarptautiniu mastu. Vienas svarbiausių mano tikslų buvo paskatinti šiandien ypač reikalingus Lietuvos dailėtyros, taip pat iš dalies ir kitų humanitarinių mokslų, savižinos procesus.
Knygos rankraštį, kuris buvo baigtas 2010 m. lapkritį, pradėjau 2007-ųjų pavasarį, gavusi dailininkams ir dailėtyrininkams skiriamą Kultūros ministerijos stipendiją. Pagal tuometinį sumanymą knyga turėjo būti gerokai mažesnės apimties gausiai iliustruotas populiaraus mokslo ir interpretacinės dailėtyros hibridas. Tačiau gausi medžiaga, sukaupta naudojantis Austrijos nacionaline biblioteka ir Art Depot biblioteka Vienoje, Frankfurto Johanno Wolfgango Goethe's universiteto Dailėtyros instituto biblioteka bei asmeniniu naujausių veikalų man rūpima tema rinkiniu, kurį įsigyti padėjo mano sesuo, paakino rinktis mokslo monografijos žanrą, tik joje kiek išsamiau nei įprasta pristatyti Lietuvoje mažiau žinomus faktus, artefaktus ir koncepcijas. Knygą galima būtų naudoti kaip įvadą į vaizdų tyrimus, ji pirmiausia skirta kolegoms dailėtyrinkams, kitų humanitarinių sričių mokslininkams ir studentams, taip pat - menininkams ir kitiems proto pramogų ar nuotykių ieškantiems skaitytojams.
Nuoširdžiai dėkoju visiems, vienaip ar kitaip padėjusiems knygą pabaigti ir išleisti: pirmosioms rankraščio skaitytojoms dr. Jolitai Mulevičiūtei ir dr. Audronei Žukauskaitei, recenzentams dr. Irenai Vaišvilaitei, prof. (hp) dr. Arūnui Sverdiolui ir prof. (hp) dr. Tomui Sodeikai, kalbos redaktorei Ritai Markulienei, knygos dailininkui Jokūbui Jacovskiui. Ačiū visiems menininkams ir fotografams, sutikusiems publikuoti savo darbus, taip pat - Arūnui Baltėnui, Vidmantui Ilčiukui, dr. Lolitai Jablonskienei, dr. Jolitai Liškevičienei, dr. Elonai Lubytei, dr. Margaritai Matulytei, dr. Agnei Narušytei, dr. Danutei Zovienei, Lietuvos dailės muziejui, Modernaus meno centrui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, „Vartų" galerijai. Didžiausios mano padėkos nusipelnė prof. habil. dr. Jolanta Gelumbeckaitė ir Akvilė Grigoravičiūtė.
