Vaikinas iš Italijos

„Vaikinas iš Italijos“ – ketvirtasis Philippe Bessono romanas. Tai liudijimas, kurį tas šaunus vaikinas Luka pats ir perduoda mums iš ano pasaulio. Iš pažiūros paprasčiausia istorija, bet iš paprastų istorijų randasi nepaprasti romanai. Šiam, pasak prancūzų kritikų, nieko neprikiši, kad ir kaip žiūrėtum. Visko jame yra: ir fantastikos, ir detektyvinių mįslių, kurias reikia išaiškinti, ir meilės trikampis. Čia susipynę trijų veikėjų, Lukos, Anos ir Leo, likimai. Trys gyvenimai, trys skirtingi požiūriai, trim balsais pasakojami atskiruose skyreliuose. Visi tie gabalėliai susidėlioja į vientisą mozaiką.

Luka dingo. Jo draugė Ana sužino, kad mylimojo kūnas rastas Arno upėje. Trečias veikėjas, Leo, nerimauja, negaudamas žinių iš Lukos, kuris yra jo meilužis. Iš anapus Luka pasakoja apie savo laidotuves, kapų tylą, dūlėjimą, mėgina paaiškinti, kodėl gyveno dvigubą gyvenimą. Ana, nieko nežinanti apie Leo egzistavimą, stengiasi įminti mįsles, atkakliai ieško tiesos, nes bet kokia tiesa ar net pasaka, kuria galėtų tikėti, jai geriau už nežinomybę. Leo, kuriam Luka buvo parodęs Anos nuotraukas ir nežadėjęs su ja išsiskirti, neteko vienintelio artimo žmogaus ir nuo skausmo ginasi šiurkštumu. Įtampa neatslūgsta per visą romaną, nei Ana, nei Leo taip ir nesužino, ar Luka nusižudė, ar buvo nužudytas. Ar mirė iš meilės, ar iš nevilties, ar pavargęs nuo melo? Tik skaitytojams leista šitai sužinoti. Savo mirties paslaptį jiems atskleis pats Luka.

Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė

IŠTRAUKA

Lukos Saljerio lavonas buvo rastas ankstyvą rugsėjo dvidešimt trečiosios rytą priplaktas prie kairiojo Arno kranto už Švč. Trejybės tilto. Beveik visas kūnas nyrojo purviname, šioje vietoje ramiai sruvenančiame upės vandenyje, taigi tik palengva sūpavosi. Veidas buvo prigludęs prie gelsvos smėlėtos žemės, matomą skruostą dengė šlapi plaukai. Pervertę skenduolį ant kito šono, karabinieriai išvydo, kad dešinioji pusė aptraukta žalsvu puvėsiu.

Lukai Saljeriui buvo dvidešimt devyneri metai. Apie jo dingimą prieš dvi dienas pranešė jo draugė Ana Morantė.

Luka

Šis molis skaniai kvepia. Jis man panašus į tą, kurį užuosdavau senelio dirbtuvėje, kai jis rankomis žiesdavo puodus arba lipdydavo figūrėles, pakeldavo skruostikaulius, padidindavo akis, pradurdavo šnerves, paryškindavo nosį, suplodavo kaktą, pailgindavo lūpas, išgaubdavo smakrą. Taip, tai tas pats darbo kvapas, gerai padaryto amatininko darbo.

Vaikystėje ištisas valandas galėdavau tūnoti jo dirbtuvėje ir žiūrėti, kaip jis minko žaliavą, stengiasi ją sutramdyti, suteikti jai žmogišką formą. Mane stulbindavo tas žmogiškasis pavidalas, pamažu gimstantis iš beformės masės. O štai šiandien žmogiškasis pavidalas, mano pavidalas, grįžta į žemę, mano veidas spaudžiasi į purvą, grimzta gilyn, tęžta.

Toks irimas teikia malonų ir gaivų pojūtį. Gera virsti koše.

Nežinojau, kad numirėlis būna šitoks. Kvailai įsivaizdavau, kad tai kažkas kieta, kad visi lavonai būna pastirę, ir štai pamatau, jog tai minkštas, akytas daiktas. Aš iš tiesų nesigailiu.

Man pasisekė: vanduo nelabai šaltas, kaip ką tik pasibaigusios vasaros palikimas. Kas be ko, jis nešvarus, kartais ir kaprizingas, bet jo prisilietimas prie odos švelnus kaip glamonė.

Atoslūgis mane iš lengvo sūpuoja. Dešinėje ausyje girdžiu tylų pliuškenimą. Norėčiau, kad šitas sūpavimas niekada nesibaigtų.

Kas tie uniformuoti žmonės, kurie artėja prie manęs nustebę ir drauge rimti, keistai persikreipusiomis burnomis, nors iš jų neina joks garsas, įsirėmę rankomis į klubus, pakėlę kepures ir ieškantys atsakymo, kurio veikiausiai neras? Kas jie, tie groteskiški autoritetai, išmaningi nemokšos, mechaniškai, bet nerangiai mostaguojantys rankomis? Regis, jie stebeilijasi į mane kaip į kokią mįslę. O juk aš paprastas vaikinas.

Kodėl jie mane fotografuoja, matuoja lyg ruošdamiesi pirkti karstą, gręžiojasi apžiūrinėdami iš visų pusių, kraiglioja pastabas į languotas užrašų knygutes?

Kas čia dabar? Jie mane griebia. Čiumpa už rankos. Kodėl sau tai leidžia, kodėl daro tokią šventvagystę? Juk aš jiems nieko neleidau, ypač manęs liesti. Be to, jų rankos didelės. Aš nemėgstu didelių rankų, gruoblėtų pirštų, riebaluotos odos.

Jie gerokai pasidarbavo, dabar aš guliu ant nugaros. Pakaušiu jaučiu upės vandenį, srovės nešamus per ilgus plaukus, ir man niežti vieną skruostą. Tačiau jie atrodo patenkinti, tariasi viską atlikę.

Vis dėlto vieno jų veidas labai keistas. Pastebiu, kad jis visas išbalęs, suka akis į šoną, lyg ir žiaukčioja. Pamatysite, jei niekas neatkreips į jį dėmesio, jis apsivems arba apalps. Tegul gi kas nors pažvelgia į jį! Ne. Jis atgauna spalvą, sverdėdamas prieina prie manęs, jo žvilgsnis tiesus, griežtas, bet aš spėju, kad jis tuoj pravirks. Vargše karabinieriau, nejau aš tave taip gąsdinu?