Vaikai gali daugiau. Kitokia pradinė mokykla

Žymios vokiečių pradinės mokyklos pedagogės Fee Czich knyga apie tai, kad mokymasis gali būti malonus dalykas, jei neversime jo kančia.

Aukščiausias kriterijus čia - vaikai. Jų smalsumas, noras pažinti pasaulį, jų klausimai, gebėjimai. Mokan ir mokantis akcentuojamas aktyvusis ugdymas, praktinė patirtis, savarankiškumas, darbas kartu, bendravimas ir žaidimas. Svarbiausia - prigimtiniai vaikų poreikiai ir meistriškumo siekis. Tada greitai paaiškėja, kad vaikai gali daugiau...

Knyga "Vaikai gali daugiau. Kitokia pradinė mokykla" skiriama mokytojams, tėvams ir visiems, kurie myli vaikus.


Vaikams reikia mokyklos,  kurią vaikščioti būtų miela ir man, - sakė sau Fee Czisch, prieš daugelį metų, gana nenoriai, tapusi pradinių klasių mokytoja. Dirbdama tradicinės mokyklų sistemos realybėje, ji du dešimtmečius vykdė grynai asmeninę švietimo reformą. Aukščiausias kriterijus - vaikai. Jų smalsumas, noras pažinti pasaulį, jų klausimai, jų gebėjimai. Aktyvusis ugdymas ir savaitės planai - vietoj mokymosi pagal skambučio taktą. Praktinė patirtis - vietoj pamokymų; savarankiškumas, darbas kartu ir bendravimas - vietoj pažymių keliamos įtampos ir ankstyvo mokinių "rūšiavimo". O klasėje sukuriamas spalvingas pasaulis iš augalų, žuvyčių ir paukščiukų, iš knygų, sofų ir patraukliomis ugdymo priemonėmis lūžtančių lentynų. Žengiant kiekvieną naują žingsnį, svarbiausia - prigimtiniai vaikų poreikiai ir meistriškumo siekis.


Greitai paaiškėja, kad vaikai gali daugiau, nei pastebime, daugiau, nei iš jų tikimės. Vaikams nereikia paruoštų atsakymų į klausimus, kurių jie niekada neuždavė. Kai aiškinamasi dalykų esmė, o ne kemšama sausa "medžiaga", jie ištisas valandas triūsia prie užduočių, savarankiškai organizuoja savo darbą ir patys užsibrėžia asmeninius tikslus. Žaisdami jie mokosi to, kas reikalinga, kartu ugdydamiesi ir socialines dorybes. Mokymasis gali būti malonus dalykas, jei neversime jo kančia. Kas iš tiesų rimtai vertina tiek vaikų poreikius, tiek jų gebėjimus, tam nereikia laukti (tikrai reikalingos) reformos iš viršaus, kad pagaliau galėtų juos pakviesti į visiškai kitokią mokyklą. Jau rytoj ją keisti ir mokytojams, ir tėveliams drąsos įkvepia ši knyga. Vokietijoje knygą entuziastingai sutiko ir kritikai, ir skaitytojai.


Fee Czisch (g. 1942), baigusi germanistikos ir pedagogikos studijas, tris dešimtmečius mokytojavo Bavarijos (Vokietija) pradinėse mokyklose. Buvo akcijos "Humaniška mokykla" prezidentė, vadovavo mokymams rengiant mokinius ir mokytojus būti ginčų sprendėjais, dirbo konsultante mokymo reikalams, vedė seminarus tema "Alternatyvūs mokymo metodai". Nuo 2002 metų dirba dėstytoja Liudviko Maksimiliano universiteto Pradinio ugdymo ir didaktikos katedroje Miunchene.


Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Rodenbeck

ĮŽANGA

Tiesą sakant, nenorėjau tapti pradinių klasių mokytoja. Nei mano pačios patirtis, nei geri pavyzdžiai neviliojo, ten man niekada nepatiko. Ir vis dėlto 25 metus dirbau mokytoja - ir 25 metus negalėjau susitaikyti su valstybine mokykla. Jai nesisekė ir nesiseka dirbti su vaikais - nei su tais, kuriems sunku mokytis, nei su gabiaisiais ir ypač talentingais. Negalėjau ir nenorėjau su tuo susitaikyti, todėl susikūriau asmeninį mokymo stilių.

PISA  tyrimo rezultatai neturėjo stebinti - Vokietijos mokyklų nesėkmių priežastys atidiems stebėtojams žinomos jau bene 25 metus. Tačiau pastangos imtis radikalių pokyčių šiandien ypač menkai matomos.


Mūsų mokykla nesugeba visapusiškai išugdyti nei stipriųjų, nei silpnųjų vaikų, nes jos esmė - mokinių rūšiavimas , dėl kurio vaikai jaučia spaudimą. Spaudimas sukuria baimę, o ši skatina smurtą. Smurtas verčia tapti žiauriu ir bejausmiu. Baimė - kvailu;

* nes jos esmė - atskyrimas ir konkurencija, o ne asmeninis atsiskleidimas ir bendrystė; tokiu būdu mokykla vaikams neleidžia mokytis socialiai ir emociškai, iš jų atimamas pasitikėjimas savimi;

* nes jos esmė - pamokymai, o ne praktinė patirtis: neturėdami apie ką galvoti, vaikai nuobodžiauja; nuobodulys lemia pyktį, skatina priešintis ir nepaklusti. Pamokų kalimas jiems neteikia jokios naudos. O jų mąstymo, žinių ir gebėjimų šaltinis yra jusliniai potyriai iš įvairiaspalvės tikrovės už mokyklos sienų; nes jos esmė - frontalusis mokymas ir žengimas koja kojon: vaikai tampa bejėgiai, nesavarankiški ir įnirtę, atsiranda per daug nevykėlių. Aktyvus dalyvavimas, savarankiškumas ir asmeninių strategijų kūrimas šiandien jiems ypač reikalingas.


Šių dienų pradinė mokykla netenkina vaikų, kupinų smalsumo, fantazijos ir veiklumo, trokštančių aktyvios kūrybos, sąmojingų ir šmaikščių; visur galinčių rasti jiems tinkančių, pritaikomų dalykų. Vaikų akiratis kitoks nei suaugusiųjų; jų neapribosi smulkmeniškai skaičiuodamas pasiekimų taškus, jų neišmatuosi; bet koks lyginimas neprasmingas. Juos galima lyginti tik su jais pačiais. Tačiau mokykla, kaip visuomet, nori vaikus paversti "įdėjimo-išėmimo" aparatais, to-dėl visi - tiek "nugalėtojai", tiek "pralaimėtojai" - ją baigia išsekę. Galiausia, PISA atlikus tyrimą išvystame, kad tokia mokykla negali sėkmingai dirbti.


Vaikai gali daugiau, nei mes numanome, pastebime, žinome ir iš jų tikimės...


Jiems reikia kitokios mokyklos - mokyklos, kuri nori atverti ir parodyti jų gebėjimų ir galimybių lobyną!


Būtent to ir norėjau, todėl savo klasėje metų metus vykdžiau grynai asmeninę mokyklos reformą - palaikoma drąsių tėvų, susidomėjusių kolegų ir geranoriško direktoriaus. Vaikų norą mokytis stengiausi skatinti intensyviau, nei tą numato įprasti metodai. Todėl tradicinės mokyklos ribose ir po jos stogu sukūriau spalvingą pasaulį - iš augalų, žuvyčių ir paukščiukų; iš knygų, sofų ir apskritų kilimų; iš pratybų kortelių ir ugdymo priemonėmis lūžtančių lentynų; iš apskritų stalų ir arbatos gėrimo ritualų; iš pokalbių, šokių ir vaidinimų, iš bendravimo ir svetingumo, draugystės ir sąžiningumo, paslaugumo ir vaizduotės... ir didelio meistriškumo!