Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas (1948-1955 m.)

Knygoje "Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas (1948-1955 m.)" skelbiami 123 dviejų žemaičių, iškilių lituanistų, bičiulių laiškai, rašyti 1948-1955 m. Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Susirašinėjimas skelbiamas pirmą kartą, nors apie Vaclovo Biržiškos laiškus šių eilučių autorė įvairiai auditorijai yra pasakojusi nuo 2009 m., dar neturėdama prieš save Petro Joniko laiškų, kurie buvo saugomi Los Andžele, Vytauto Barausko, Mykolo Biržiškos dukros Onos Biržiškaitės-Barauskienės sūnaus, namuose.

Tiek Vaclovas Biržiška (1884-1955), tiek Petras Jonikas (1906-1996) visą gyvenimą laiškais bendravo ne tik su artimaisiais ir bičiuliais, bet abu turėjo daug visuomeninių, kultūrinių, mokslinių aspiracijų, kurios lėmė gausius kontaktus. Biržiška savo laiške (1951-10-29) nurodo, kad per dieną tenka ir po šešis laiškus parašyti. Tuo tarpu Joniko archyviniame palikime išlikę laiškų juodraščiai, mašinraščių kopijos leidžia teigti, kad jis bent po vieną laišką yra išsiuntęs mažiausiai 322 adresatams. Čia skelbiami laiškai įtikina, kad lietuvybės sklaida Jungtinėse Amerikos Valstijose po Antrojo pasaulinio karo didele dalimi buvo susijusi su šių dviejų mokslininkų veikla.

Laiškai įdomūs ne tik juose aptariamų dalykinių temų požiūriu. Jie aktualūs, nes gyvename tuštėjančios Lietuvos laiku, kai ne vienam galėtų aktualiai nuskambėti biržiškiška patirtis. Per Biržiškos dipuko gyvenimą galima pamatyti ir suprasti, kas kiekvieno garbaus amžiaus žmogaus laukia svetimoje šalyje. Anksčiau mokėjęs didžiausią dalį laiko skirti darbui, tautai, visuomenei, svetur turėjo mokytis naujų vaidmenų: gyventi mažo žmogaus privatų gyvenimą uždaroje namų, kartais - lietuviškos evangelikų liuteronų bendruomenės aplinkoje.

Biržiška, atsidūręs JAV nemokėdamas anglų kalbos, greitai suprato, kaip svarbu svetimoje aplinkoje turėti jaunesnį kolegą, kuris atmindamas jo nuopelnus ir šlovę pagarbiai ir nuoširdžiai tarpininkautų bandant adaptuotis naujoje bendruomenėje, su kuriuo būtų galima aptarti asmeninės veiklos, mokslinių tyrimų rezultatus, sulaukti pagalbos juos viešinant, nes pastaroji užduotis, nemokant kalbos, buvo beveik neįveikiama.