Francesc Miralles (Franseskas Miraljesas, g. 1968 m. Barselonoje) – ispanų rašytojas, keliautojas, žurnalistas, parašęs daugiau nei trisdešimt knygų. Jo romanas „Maži dalykai dideli“ vos pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, šiuo metu jau išverstas į daugiau nei 20 kalbų.
Samuelis – užkietėjęs vienišius, po daugelio metų surado savo jaunystės meilę ir ryžosi pakeisti gyvenimą. Bet netikėtai atėjusi meilė pasibaigia – mylimoji Samuelį palieka.
Gyvenimas darosi vis pilkesnis. Tačiau niūrią kasdienybę netikėtai sudrumsčia paslaptingas atvirukas. Iš jo draugiškai moja japoniška laimę nešanti katė, o kitoje pusėje užrašyti du žodžiai: vabi sabi. Japoniška sąvoka, aukštinanti visų daiktų netobulumą.
Kas ir kodėl atsiuntė šį atviruką? Galbūt vabi sabi kaip tik ir yra tai, kas į Samuelio gyvenimą galėtų sugrąžinti prasmę ir džiaugsmą?
Neįtikėtina, bet kuklusis Samuelis pasiryžta keliauti į Tekančios Saulės šalį ir surasti siuntėją. Jam svarbu ne tik suprasti, ką iš tiesų reiškia tie paslaptingieji žodžiai vabi sabi, bet ir rasti atsakymus į ramybės nebeduodančius klausimus.
Kaip atgauti gyvenimo džiaugsmą?
Kaip išmokti džiaugtis mažais dalykais? Kaip surasti ramybę ir laimę? Ar tikrai japonai žino atsakymus į šiuos daugumą žmonių kamuojančius klausimus?
Ši nepaprastai šilta ir išmintinga knyga "Vabi sabi" – apie kasdienybės ir laikinumo grožį, kuris yra taip arti mūsų. Ją perskaitę išmoksite mylėti tai, kas netobula, ir džiaugtis tuo, kas trapu ir laikina.
Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė
Įžanga
Atėjome iš nebūties ir judame į niekur. Šiame kelyje esame kažkas. Ir tą kažką vadiname gyvenimu.
Anksčiau man labai rūpėjo išmatuoti tą plykstelėjimą tarp tamsos, tvyrojusios iki mūsų, ir tamsos, kuri tvyros po mūsų. Egzistenciją įsivaizdavau maždaug kaip valandų, dienų, mėnesių ir metų prikrautą krepšį, ir baisu net pagalvoti, kad kiekviena pragyventa minutė vis labiau priartina prie tos nežinomos vietos, kur visiškai neskubu pakliūti.
Dar nespėjau suprasti, kad keletas sekundžių svaiginamos laimės sieloje palieka gilesnį pėdsaką negu visas gyvenimas monotoniško laukimo.
Iki trisdešimt septynerių metų gyvenau užsidaręs vienatvės kalėjime, kurį pats ir pasistačiau mūrydamas plytą po plytos. Atsitvėręs sienomis paslėpiau raktą, kad niekas negalėtų pas mane užeiti.
Bet užklydęs katinas sugebėjo jį rasti ir katiniškomis gudrybėmis privertė mane atverti duris į pasaulį. Nuo to laiko gyvenu su juo - draugams jis Mišima - ir su keletu keistų kelionės draugų.
Kaip tik virš mano buto Barselonos Grasijos rajone gyvena senasis redaktorius Titas, sudarantis įkvepiančias knygas, o aš, turėdamas atliekamo laiko po paskaitų universitete, jam padedu.
Mišima nuvedė mane pas jį, o jis man sugrąžino Gabrielę, kurią esu įsimylėjęs, nors beveik nieko nežinau nei apie jos praeitį, nei ką ji veikia, kai nebūna su manimi. Galbūt dėl to ji ir nenori gyventi drauge. Taigi, esu priverstas vaizduoti šiuolaikišką vyriškį: esame pora, bet gyvename atskirai.
Kurį laiką savo būstu dalijausi su Valdemaru, ekscentrišku keistuoliu fiziku, nagrinėjančiu tamsiąją Mėnulio pusę. Tačiau vieną gražią dieną jis dingo kaip į vandenį, palikęs Tito virtuvėje savo teleskopą ir tyrimų užrašus, ką jau kalbėti apie nepakeliamą tuštumą, kurią palieka svarbūs žmonės.
Kai mudu su Titu apima ilgesys, mes vėl pasistatome teleskopą ir nukreipiame jį į Mėnulį, sakytum, Valdemaras būtų kažkaip ten nusigavęs ir kartkartėmis siųstų mums kokius nors ženklus.
Kada nors Valdemaras sugrįš, arba mes nukeliausime pas jį, nes visi priklausome tai didžiajai ir nepaliaujamai liepsnojančiai kosminei bangai, iš kurios nedingsta nė menkiausia dalelytė.
Ilgainiui supratau, kad tai ne vienatvė, o visai kas kita -tai būdas geriau pažinti save. Jei kartą visko atsisakai, tampa gana lengva kopti į kalną ir tiesiog laukti, kol praslinks dienos. Užvis sunkiausia yra bendrauti su kitokiais negu tu, tai prilygsta aukščiausiam menui. Tik įvaldę jį tampame tikrais žmonėmis.
Veikiausiai esu tik mokinukas, nes manęs nesiliauja stebinti aplinkinių sprendimai. „Aplinkiniai" gali būti labai plati sąvoka, pats tuo įsitikinau ankstyvą birželio rytmetį, kai išėjęs i namų nusileidau laiptais ir atidariau pašto dėžutę...
