Uždraustasis sąsiuvinis

Romano „Uždraustasis sąsiuvinis“ centre – moters, suvokusios išorinio ir vidinio gyvenimo prieštarą, drama.

Valerija Kosati nė neįtarė, kokia ji nusivylusi gyvenimu, kol į juodą sąsiuvinį nepradėjo slapta užrašinėti savo minčių ir jausmų. Tai paskatino ją atidžiau pažvelgti į save. Netrukus Valerija suvokė, kad jos individualumą slopina atsidavimas ir pareigos jausmas vyrui, dukrai ir sūnui.

Plieskiantis tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos, draugų ir meilužių konfliktams išryškėjo, kas iš tikrųjų slypi už respektabilios Kosati šeimos fasado. Šis pasirodė esąs trapesnis, nei buvo galima įsivaizduoti.

Tai įtraukianti, lėtai įsiliepsnojanti knyga. Jos puslapiuose veriasi buitis, kasdienybė ir laisvės siekis, santuokos ir šeimos kritika... Valerija atvirai samprotauja apie lytį, socialinius sluoksnius ir laiko tėkmę – ir dauguma jos įžvalgų nėra malonios.

Kaip teigia Alba de Céspedes, tikras išsilaisvinimas niekada nebūna lengvas – ir dėl to šis siekis tik dar vertesnis.

„Uždraustasis sąsiuvinis“ pirmą kartą išleistas 1952 m. Romanas neseniai prikeltas naujam gyvenimui anglakalbiame pasaulyje. Šis kūrinys – tikras literatūros pasaulio atradimas.
(...) Ji buvo didi rašytoja, griaunanti normas, fašistų cenzūruojama, atsisakanti literatūrinių premijų, rašytoja, pralenkusi savo laiką. Mano nuomone, ji – viena kosmopolitiškiausių, labiausiai įkvepiančių, įžvalgiausių Italijos kūrėjų, tik nepakankamai pastebėta.“
Rašytoja Jhumpa Lahiri

„Skaitydama Albos de Céspedes kūrybą tarsi įsiveržiau į nepažįstamą visatą: socialinė klasė, jausmai, atmosfera.“
Annie Ernaux, Nobelio literatūros premijos laureatė

„Rašydama šį sąsiuvinį jaučiuosi daranti sunkią nuodėmę, šventvagystę: tarsi šnekėčiausi su velniu. Atverčiu jį drebančiom rankom: man baisu. (...) Galbūt yra žmonių, kurie pažindami save geba tobulėti; užtat aš, kuo geriau save pažįstu, tuo labiau glumstu.“
Alba de Céspedes

Alba de Céspedes (1911–1997) gimė Romoje Kubos diplomato ir jo italės žmonos šeimoje. Rašytojos senelis buvo pirmasis Kubos prezidentas. Šeiminė aplinka, kurioje ji augo, padarė didelę įtaką autorės kūrybai.

Alba de Céspedes savo meninį pašaukimą išreiškė rašydama knygas, steigdama žurnalus, kurdama laidas ir dalyvaudama politinėje veikloje. Tai išskirtinė XX a. Europos literatūros figūra, atkakli intelektualė, rašytoja, atsisakanti paklusti iš anksto nustatytiems modeliams. Savo kūriniuose ji aistringai ir rafinuotai pasakoja istoriją ir kartu ją kvestionuoja. Jos kūrybinis kelias buvo grįstas dviem principais – puikiu stiliumi ir laisvės troškimu.

KNYGOS APŽVALGA. Vytautas Bikulčius

Garsios rašytojos „Uždraustasis sąsiuvinis“ – aistringa ir rafinuota laisvėjančios moters drama

Italų rašytojos Albos de Céspedes romanas „Uždraustasis sąsiuvinis“ (iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pateikia moters dienoraštį, kuriame ši ne tik prakalba apie savo šeimą, bičiules, visuomenę, bet ir nelauktai ima geriau pažinti save, teigia literatūrologas Vytautas Bikulčius.

Kai Valerija Kosati netikėtai nusiperka juodą sąsiuvinį ir turi jį išsyk paslėpti, nes sekmadieniais kioske galima prekiauti tik rūkalais, ji nė nenujaučia, į kokias žabangas patenka. Visų pirma, ji nutaria tą sąsiuvinį panaudoti kaip dienoraštį, tačiau ji nenori, kad apie jos rašomą dienoraštį sužinotų vyras, duktė ir sūnus. Tad jai nuolat tenka galvoti, kur patikimai jį paslėpti. Negana to, ji dar turi sukti galvą, kada jį rašyti, nes nenori šeimos nariams aiškinti, ką ji rašo ir kodėl. Labai greitai ji pajunta, kad tas dienoraščio rašymas ją ir traukia, ir gąsdina. Traukia todėl, kad jį rašydama ji gali pabūti su savimi, tačiau gąsdina todėl, kad ji savotiškai praregi, nes į kai kuriuos dalykus visai nebuvo atkreipusi dėmesio. Ir kai ji pasiskundžia savo motinai, kad jos duktė Mirela tapo užgaidi ir nesukalbama, motina ramiai jai atsako, kad ir pati dvidešimtmetė Valerija buvo lygiai tokia pati. Kitaip tariant, kartų problema čia pateikta kaip ant delno. Tokių praregėjimų Valerija patirs dar ne sykį.

Kaip ryškėja iš dienoraščio, savo gyvenime Valerija atlieka kelis – žmonos, motinos ir dukters – vaidmenis. Ji be galo atsidavusi savo vyrui Mikelei, kuris ją vadina „maman“, tuo pabrėždamas jos pagrindinį vaidmenį šeimoje, nors, kita vertus, ji nori pabrėžti save ir kaip savarankišką moterį, ne visu etatu dirba įstaigoje, taip papildydama šeimos biudžetą. Vis dėlto labiausiai į akis krenta jos kaip motinos vaidmuo, nes Valerija jam skiria ir daugiausia dėmesio. Kai ji įtaria, kad jos dvidešimtmetė dukra ima lankyti kur kas vyresnį vyriškį, Valerija atsiveria savo dienoraštyje, bandydama išsiaiškinti priežastis, kurios skatina Mirelą palaikyti su juo santykius, kurie pasmerkti žlugti. Įdomiausia, kad, nepritardama dukters pasirinkimui, ji savotiškai susipriešina su savo gyvenimu ir su jai primestais sprendimais. Šitaip Mirela tampa veidrodžiu, tačiau jame išryškėja atspindys, su kuriuo Valerija negali sutikti. Kaitaliodama šiuos savo vaidmenis, Valerija nuolatos analizuoja ir savo gyvenimą, vis prisimindama, kokia ji norėjo būti.

Šis dienoraštis ją verčia kelti vis naujus klausimus, ir ji pamažėle ima įsitikinti, kad jos gyvenimas galėjo būti kitoks, tačiau ją žlugdė kiti ir, visų pirma, jos pačios pareigos jausmas, užtat ji ir nesiryžta iš esmės pakeisti savo gyvenimo.

Reikia prisiminti, kad romanas buvo parašytas 1952 m. ir tam tikra prasme išreiškė to meto moterų troškimus. Juk praktiškai Valerija prabunda kaip moteris tik savo dienoraščio puslapiuose. Jos rašymas atskleidžia įtrūkius šeimyninės laimės fasade, nes vis didėja praraja tarp jos vidinio gyvenimo ir tų vaidmenų, kuriuos ji priversta vaidinti.

„Būtent vidinė moters kova, įkūnijanti jos kartos konfliktus, puikiai atskleidžia tą prarają tarp motinos tradicinių vertybių ir dukters laisvės paieškų. Net ir šiandien šis romanas neprarado savo jėgos ir sudomins ne vieną skaitytoją“, – rašo knygos apžvalgoje V. Bikulčius.