Užburtoji (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

„- Šiandien pajutau, koks gyvenimas trumpas ir koks brangus! Jį reikia saugoti kaip gražiausią brangakmenį, jį reikia gerti kaip svaiginančio vyno taurę, jį reikia mylėti kaip išdykusį vaiką, jį reikia liesti kaip švelniausią rožės žiedlapį,jį reikia mylėti kaip horizonte šviečiančią ateities vaivorykštę.“

IŠTRAUKA

Buvo rūsti 19... metų žiema. Mažo provincijos miestelio gatve driekėsi laidotuvių eisena. Atrodė, ir stingdantis šaltis neišgąsdino žmonių, į paskutinę kelionę lydėjusių jaunutę miestelio mokytoją. Šalia karsto ėjo iškilaus stoto vyras ir tipeno kokių šešerių metų mergytė... didelėm žydrom akytėm, raudona nuo šalčio nosyte - ji bejėgiškai dairėsi j šalis ir vis klausė tėvo, kodėl jis verkia ir kodėl tiek daug žmonių ir... kur mamytė? O tėtis tylėjo... Tik vėliau, kada sušalusios žemės grumstai krito ant karsto, jis suinkštė kaip šuo ir, apkabinęs dukrą, skausmingai ištarė:

- Kaip gyvensim, dukryt - visiški našlaičiai?

Tada graudžiai pravirko ir mergytė, šaukdama:

- Noriu namo... pas mamytę!

Ne tik moterys verkė... Ašaras šluostėsi ir kunigas, ir kiti vyrai. Tą dieną ir pradėjo savo našlaitės gyvenimą maža mergytė Vilija.

Ėjo dienos, mėnesiai... Vilytė vis būdavo viena - tėtis dirbo netoli - geležinkelio stotyje - ir, kai nebūdavo traukinių, dviračiu parvažiuodavo namo. Pavalgydindavo dukrą, priglausdavo minutėlei ir vėl darban. Vilytė dažnai verkdavo, augo kažkokia išsekusi, naktimis vis šaukdavosi mamytės - jos žydros didelės akys apsiblausė, plaukai, buvę kaip mamos - vešlūs, ilgi, rugių spalvos - tapo peleniniai, išslinko.

- Gęsta vaikas, gęsta, - šnibždėdavosi miestelio moterys.

Geros jos buvo - aplankydavo, skanesnį kąsnelį atnešdavo. Ypač rūpinosi už tvoros esančios klebonijos šeimininkė Onė. Ir įsprausdavo, ir pavalgydindavo, ir katekizmo mokė... O Vilijai visas mažas gyvenimėlis buvo knygelės. Dar mamytė ją buvo išmokiusi skaityti - tai ir skaitė viską, ką tik rasdavo. Ir vis svajojo apie mokyklą, laukė rugsėjo...

Vieną šaltą pavasario vakarą tėtis namo negrįžo. Išalkusi, sušalusi Vilytė susisupo į paltuką ir susirietė prie atvėsusios krosnies durelių. Dar žybčiojo rusenantys pelenai ir sklido šiluma. Kūkčiodama mergytė užmigo... Pažadino garsus beldimas į duris.

- Tėtukas parėjo, - apsidžiaugė mažoji.

Bet tai buvo kaimynė Onė ir keletas vyrų. Onė verkdama priglaudė Vilytę ir sudejavo:

- Dieve, už ką baudi šią šeimą?!

Nieko nesuprasdama, mažylė vis klausė:

- O kur tėtukas?

Vienas iš vyrų su skausmu balse ištarė:

- Tai kad nebepareis tėtukas... Traukinys suvėžino.

Šį kartą prie kapo duobės Vilija klykė, blaškėsi...

- Mamyte, tėtuk! - šaukė ir šaukė... Vos išlaikė ją Onė su kaimyne. Draskėsi našlaitė, kol nualpo...

Bėgo dienos... Vilytė sirgo sunkiai, nepažino žmonių, vis tylėjo. Jos mažytis sunykęs kūnelis kovojo, o dvasia, atrodė, pamažu traukėsi iš šio pasaulio. Klebono šeimininkė beveik nenueidavo nuo mergytės lovos, o ir pats klebonas užėjęs paglostydavo, kalbindavo, melsdavosi... Mažylė dar nesuprato, kad ji švari baltutėlėje lovoje guli, kad ją maitina kuo geriausiai. Ji tapo Onės augintine. Didelių pastangų, nuoširdžios priežiūros ir motiniškos meilės dėka, Vilytė po truputį taisėsi...

Tą rytą, kada Onė į ligoniukės kambarį atnešė žibuoklių ir pamerkė į vazelę, Vilija tyliai ištarė:

- Žibutės... Mėlynos... Pavasaris lauke...

Onė vos neišmetė gėlių iš nuostabos:

- O Viešpatie, Vilyt, tu vėl kalbi!..

Gal žibuoklės, o gal Aukščiausiasis padėjo, bet kitą dieną Vilytė jau sėdėjo kieme ir džiaugėsi šilta pavasario saulute. Grįžo mažylė į gyvenimą... Jos akys vėl sužėrėjo žydra kaip dangus spalva, plaukučiai gražiai vilnijo vos pastebimomis bangelėmis, oda įgavo rusvą atspalvį. Su kiekviena diena mergytė gražėjo. Tik vis dar buvo tyli, susimąsčiusi, liūdna. Onė sakydavo kunigui:

- Ar išgirsime kada jos juoką, ar pamatysime šypseną...