Upės sūnus

Tim Bowler (g. 1953) - garsus anglų rašytojas, sukūręs devyniolika knygų jaunimui, pelnęs penkiolika apdovanojimų. 1998 m. už knygą "Upės sūnus" jis gavo Karnegio medalį. Tai išskirtinis literatūrinis Jungtinės Karalystės apdovanojimas. Šio autoriaus knygos laikomos psichologinėmis, filosofinėmis ir paslaptingomis.


"Upės sūnus" - įtemptas ir jausmingas romanas, verčiantis mąstyti. Knyga jau tapo šiuolaikine klasika. Pasak kritikų, ji turi visus klasikos bruožus - antrą kartą skaitoma tampa dar gilesnė ir veda į naują kelionę. Perskaitęs ją esate jau ne tas pats žmogus.


Senelis prie mirties. Vos judina rankas, tačiau, užsispyręs kaip visada, atsisako gydytis ligoninėje. Prieš išeidamas į amžinybę jis pasiryžęs baigti paskutinį savo paveikslą "Upės sūnus".

Iš pradžių Džesė negali suprasti senelio, bet pamažu ir ji įtraukiama į mistinę paveikslo tapymo istoriją. O sutikusi patį upės sūnų staiga pasijunta įkliuvusi ir privalo pasiekti savo tikslą – kol ne per vėlu...


Iš anglų kalbos vertė Laimutė Tiešienė

IŠTRAUKA

Ji nuleido žvilgsnį, kad senelis nepastebėtų, kai jai skaudu matyti jį tokį ligotą. Kiek pamena, j visada būdavo džiugus, veržlus ir energingas, n svarbu, kiek jam metų. Kitokio jo tiesiog neįm noma įsivaizduoti, tai būtų netiesa. Ji stengėsi i mesti iš galvos mintį, kuri baugino visų labiausiai

- Seneli, manai, prisiminsi tą vietą?

- O kaipgi! Juk ten aš gimiau.

- Bet kai išvažiavai, tau buvo tik penkiolika.

- Teisybė. Tiek pat, kiek dabar tau.

- Ir daugiau niekad nebuvai sugrįžęs. Ten visi bus kitaip.

Jis prunkštelėjo.

- Prisiminsiu. Juk tu šito miesto niekada n pamirši?

Ji nudelbė akis.

Kas čia yra, kodėl senelio žodžiai ją ramina i kartu taip gąsdina? Lyg jam pačiam liga nė truputėlio nerūpėtų. Jis baimės niekada nejuto, bent ja taip atrodė iš šalies. Bet juk giliai širdyje tikriausiai apsvarstė ir pačią tamsiausią baigtį, kuri Džes graužė nuolat. Be abejonės, ir mamą su tėčiu, tik jie apie tai nė vienas neužsimena.

Prie durų pasirodė tėtis.

- Tėveli, ar viskas gerai? Džesė tau padeda?

Kodėl jo balsas toks pakilus, toks dirbtinis. Nuo vakar dienos tėtis su seneliu kalba taip garsiai, tarsi šis nuo infarkto būtų ne tik nusilpęs, bet ir apkurtęs. Anksčiau ar vėliau tikrai sulauks jo pašaipėlės. Bet dabar senelis tik kilstelėjo antakį:

- Džesė mane prižiūri kuo puikiausiai.

- Jei taip, tada prašom į mašiną!

Senelis priėmė pagalbą tik kol atsikėlė, o paskui rankos mostu nuvijo juodu šalin ir pats pasiėmė lazdą. Džesė prigludo prie sienos ir tylomis stebėjo, kiek vargo ir kančios jam kainuoja trumpa kelionė per kambarį. Sunerimęs tėtis nesitraukė nė per žingsnį, saugodamas, kad senelis nepargriūtų.

Anapus durų lūkuriavo mama.

- Ar gerai jaučiatės, tėtuk?

- Gerai jau, varge mano! Kaip dar man jaustis, kai šitaip visi apie mane šokat!

Mama susijuokė ir praleido tėtį su seneliu. Paskui ranka sulaikė Džesę:

- Eikš su manim.

Ir nusivedė ją į studiją.

Ant stalo atremtas į sieną stovėjo neįrėmintas paveikslas, dar nebaigtas - be abejonės, senelio, bet visai kitoks nei ankstesni jo darbai.

- Ar tu ką nors apie jį girdėjai? - paklausė mama.

Džesė papurtė galvą.

- Tokio niekad nemačiau. Nemaniau, kad senelis vėl ėmė tapyti.