Ugnis nepabudins

Žymios latvių dramaturgės, poetės, novelių meistrės romane "Ugnis nepabudins" po neatskiriamai persipynusius praeities, dabarties, ateities pasaulius, pasiklydusi tarp sapnų ir tikrovės slėpinių, tarp žmonių, kurie ją palieka išnykdami praeities miglose, tarp industrializuoto pasaulio tempo ir uždaro gyvenimo gamtos ramybėje, kur klausomasi pasakojimų apie mistiškus Pasaulio medžio ieškojimus ir amžiną kelionę, amžių sandūros ir pakrikusių žmonių tarpusavio santykių beprotybėje blaškosi jauna moteris.


Iš latvių kalbos vertė Veronika Adomonyte

IŠTRAUKA

Už lango ryškioje saulės šviesoje sukasi du balti susikibę drugeliai. Per langą į kambarį krintanti auksinė šviesa išlenda per sofos galą, zvimbdamos ant jos tupia rudeninės musės, kurios taip skaudžiai kanda. Florencija sagsto raudoną suknelę. Aukso sagos liepsnoja saulėje.

Lauke pragysta gaidys. Kažkur tolumoje skalija šunys.

Florencija įkvepia saulės kvapo.

Ji slepia Marėjaus laišką brolio striukės kišenėje. Negražu ieškoti kišenėse laiškų ir skaityti, pasakytų mamulė Milė. Net ir tada, kai ten kalbama apie mane pačią, prieštarautų Florencija. Taip, net ir tada, jei tame laiške kalbama apie tave pačią.

Žinoma, gero elgesio abėcėlę Florencija moka nuo pradžios iki galo, bet ji vis tiek tikrintų ir tikrintų brolio kišenes, velniai rautų, kartoja ji, velniai rautų!

Ji praveria kambario duris - Marėjus miega kaip užmuštas, pirštais tvirtai įsikibęs į antklodę. Dveji metai čia tau buvo košmaras, pagalvoja Florencija ir tyliai uždaro duris.

Priešiškumas slopsta ir jo vieton stoja neseniai pažintas skausmas. Niekas niekada jo nepastebėjo - ar tas pats bus ir su Marėjumi?

Iki šiol Florencija viską darė taip, kad pasaulis jų namuo-se užimtų kuo mažiau vietos, bet ji jautė, kad jėgos jau išse-kusios ir pirštai graibosi aukso sagų, nepajėgdami sulaikyti to, kas irsta ir plyšta per visas siūles.

Marėjus, mano brolis Marėjus. Šviesūs plaukai. Panašios akys.

Kad ir kur eitų, kad ir kur pažvelgtų - jie abu visada su-stingdavo, kai išgirsdavo traukinio dundesį ar žvangančius bėgius, o toli tamsoje išvysdavo apsiblaususias šviesoforų akis ar užuosdavo dervuotų pabėgių kvapą. Jie abu augo didmiesčio prieigose, kur nuo geležinkelio tilto ant jų krisdavo besikertantys šešėliai.

Po tiltu stūksojo slankiojantis geležinis balkonas, kurį vaikai buvo papuošę krepinio popieriaus juostelėmis. Juo galėjai važinėtis nuo vieno krašto iki kito - bėgiai ir ge-ležinės plokštės virš galvos, geležingas vanduo po kojomis žemai apačioje, kur srovė nešiojo smulkias šiukšles...

Jie gyveno penkiaaukštyje; randuotą veidą primenantis pastatas riogsojo pačiame kanalo pakraštyje. Vasarą kieme smarkiai atsiduodavo katėmis, žiemomis vaikai graužė varveklius ir vaikštinėdavo ant plono ledo, kuris buvo tik per porą žingsnių nuo kiemo. Kartais pavykdavo taip treptelėti kulnu, kad geležingas vanduo gilumoje subanguodavo, o oras treškėdamas plyšdavo iki pat dangaus, smulkus sniegas pabirdavo iš perlaužtų debesų tiesiai ant plikų vaikų kaktų. Florencija nemėgo tamsiojo antrininko, kuris iš po ledo sekė kiekvieną jos žingsnį. Rodės, kad tas šešėlis kažko laukia. Florencija mėgdavo žaisti ant kranto, nes eiti ant ledo neleisdavo. Vaikščioti po ledą vaikams buvo griežtai uždrausta.

Geležinkelio tiltą sudarė dvi milžiniškos trapecijos, ore sujungtos pilkomis sijomis. Už tilto driekėsi poilsiautojų ežero įlanka, ilgainiui ši it nešvari ausis kimšosi žmonių paliktų šiukšlių siera. Įrėmusi smailą smakrą į kaklą, savo silpną nugarą išrietusi lyg krumpliaratį, Florencija rinko šiukšles į maišelį ir liepdavo broliui daryti tą patį. Pakuotės, buteliai, popierius, maišeliai - lietaus nuskalauti, saulės iškaitinti, bet neišnykstantys akį rėžiantys civilizacijos pėdsakai.