Kadaise garsaus šalyje ugniagesio parašiutininko, vadinamo Geležiniu Žmogumi, dukteriai Ravenai Trip nereikėjo dvejoti, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Ją patraukė sunkus ir pavojingas tėvo darbas – kartu su tvirtais, ištvermingais ir sumaniais vyrais Ravena gaisrus gesina nuo pat savo aštuonioliktojo gimtadienio. Nedaug kas norėtų šokti iš lėktuvo į ugnį, o paskui ištisas valandas, o kartais net paras kovoti su nežabota gamtos stichija. Tačiau Ravenai Trip šis darbas tiko.
Deja, narsioji Ravena nepaliauja sapnavusi prieš metus ugnyje žuvusio partnerio. Per kitą miškų gaisrų sezoną jos košmarai persikelia į tikrovę: staiga dingsta pažįstami žmonės, o jų kūnai aptinkami naujose gaisravietėse. Ugniagesių parašiutininkų komandą sukausto nerimas: nejaugi nusikaltėlis yra vienas iš tų žmonių, kuriais mirtino pavojaus akivaizdoje privalai pasitikėti?
Iš anglų kalbos vertė Jolita Parvickienė
IŠTRAUKA
RIKSMAS TEBESKAMBĖJO ausyse, kai ji pašoko lovoje, aidėjo galvoje, kol susirietusi sėdėjo tamsoje.
Liaukis tuoj pat! — įsakė sau ir prisitraukusi kelius įsikniaubė į juos veidu, kol atgavo kvapą.
Nėra jokios prasmės, galvojo. Jokios prasmės viską išgyventi iš naujo, perkratyti visas smulkmenas, visas akimirkas arba vėl klausti savęs, ar galėjo ką nors padaryti kitaip.
Klausti savęs, kodėl Džimas nesekė įkandin jos į šuolio tašką. Kodėl patraukė ne tą valdymo stropą. Nes, velniai griebtų, patraukė ne tą stropą.
Ir nusklendė tiesiai į degančių medžių bokštus ir mirties šakas.
Praėjo daug mėnesių, priminė sau. Ji turėjo visą ilgą žiemą pamiršti. Ir vylėsi, kad pamiršo.
Grįžimas į bazę vėl viską atgaivino, prisipažino ji, ir pasitrynusi rankomis veidą, persibraukė per plaukus, kuriuos vos prieš kelias dienas nusikirpo trumpai, palikusi tik purią kepuraitę.
Gaisrų sezonas buvo ant nosies. Kvalifikacinės treniruotės prasidėjo vos prieš keletą trumpų valandų. Atsiminimai, apgailestavimai, sielvartas turėjo smogti atsakomąjį smūgį. Bet jai reikėjo dar valandą pamiegoti, kad atsikėlusi būtų pasirengusi sunkiam trijų mylių bėgimui.
Rovena buvo puikiai įgudusi užmigti kur ir kada panorėjusi — pasitraukusi į saugią zoną gaisravietėje, kratomame parašiutininkų lėktuve. Žinojo, kaip valgyti ir miegoti, kai prasidėdavo stygius arba pasitaikydavo proga.
Tačiau vos užmerkė akis — ir vėl išvydo save lėktuve atsisukančią j išsišiepusį Džimą.
Norėdama to vaizdo atsikratyti, šoko iš lovos. Dušas, šiek tiek kofeino, angliavandenių, lengva mankštelė prieš fizinio pasirengimo
testą.
Jos bičiuliai parašiutininkai nesiliovė stebėtis, kad ji negeria kavos, nebent nebūna ko daugiau rinktis. Mėgdavo išgerti ko nors šalto ir saldaus. Apsirengusi Ravena iš pakuotės išsiėmė kokakolos skardinę ir nusitvėrė energinę plytelę. Pasiėmusi viską išėjo į lauką, kur danguje vos ryškėjo pirmoji šviesa, o ankstyvo Vakarų Montanos pavasario oras tebebuvo vėsus.
Beribiame danguje mirgėjo žvaigždės, pleveno kaip mažutės žvakelės, įkvėpusi tamsos ir ramybės, pajuto šiokią tokią paguodą. Po valandos, truputį anksčiau ar kiek vėliau, bazė pabus, ir oras prisipildys
testosterono.
Kadangi Ravena apskritai labiau mėgo vyrų draugiją — pokalbius, draugystę — jos netrikdė, kad jų buvo daugiau. Tačiau labai vertino savo ramybės metą, tas trumpas vienatvės valandėles, kurios sezono laikotarpiu tapdavo tokios retos. Kitas geriausias dalykas — prieš kupiną įtampos ir streso dieną pamiegoti.
Galėjo sau tvirtinti, kad neverta nerimauti dėl bėgimo, nes visą žiemą labai rūpinosi fiziniu pasirengimu, buvo geriausios formos savo gyvenime — bet niekada nieko nežinai.
Gali nutikti bet kas. Išsisuksi kulkšnį, aptems sąmonė, surakins ūmus paralyžiuojantis mėšlungis. Arba paprasčiausiai blogai bėgsi. Kitiems taip būna. Kartais po tokio bėgimo jie lieka dirbti, o kartais ir ne.
Tačiau blogas nusiteikimas niekuo nepadės. Ji kramtė energinę Plytelę, kad organizmas gautų kofeino, ir stebėjo, kaip pirma dienos šviesa palengva užlieja grublėtas snieguotas vakarines viršūnes.
Po kelių minučių įžengusi į treniruoklių salę pamatė, kad vienumos laikas baigėsi.
Sveikas, Trigeri, — linktelėjo vyrui, darančiam atsilenkimus. — Ką pasakysi?
— Kad mes visi trenkti. Ką, po velnių, aš čia darau, Ra? Man keturiasdešimt treji suknisti metai.
