Aš jį pamečiau; vienintelį pasaulyje daiktą, kurio tikrai negalėjau pamesti. Pamečiau sužadėtuvių žiedą. Jį saugojo trys Tavišų šeimos kartos... o dabar, kai jo tėvai grįžta iš Jungtinių Valstijų, aš žiedą pamečiau. Tą pačią dieną, kai jie grįžta. Kvėpuok, Pope. Mąstyk pozityviai!
Popė Vajet dar niekada nebuvo tokia laiminga. Ji rengiasi tekėti už Magnuso Tavišo, bet vieną popietę jos „ilgai ir laimingai“ ima byrėti į šipulius. Ji pametė sužadėtuvių žiedą, o apimta panikos prarado dar ir telefoną. Drebančiomis kojomis vaikštinėdama po viešbučio vestibiulį, šiukšliadėžėje ji pamato mobilųjį. Kas randa, to ir telefonas! Dabar ji gali palikti naująjį numerį viešbučio darbuotojams, kad radę žiedą šie jai paskambintų. Puikumėlis!
Tik štai verslininkas Semas Rokstonas, kurio įmonei radinys priklauso, nesutinka telefono atiduoti. Jis nori atgauti telefoną ir nepagiria Popės už tai, kad ši perskaitė visas jam siųstas žinutes ir kišosi į asmeninį jo gyvenimą.
Vėliau viskas pakrypsta netikėtai - Popė ir Semas nuolat tvarko vienas kito gyvenimus elektroniniais laiškais ir žinutėmis. Mergina rengiasi vestuvėms, vėl sulaukia paslaptingo skambučio, yra priversta slėpti kairę ranką nuo Magnuso ir jo tėvų... Popė greitai supranta, kad jos laukia didžiausia gyvenimo staigmena.
"Šviežia, greitai skaitoma, be galo linksma... S. Kinsella kuria mieliausią neurastenikę protagonistę, kokios dar niekada nebuvo sukūrusi... Linksma išdaiga, galima juoktis ir juoktis."
Publishers Weekly
"Popė yra tokia pat nerūpestinga, pakvaišusi ir žavinga, kaip parduotuvių maniakė Rebeka Blumvud."
Kirkus Reviews
"Nepaprastai žavu... Sophie Kinselos „Numeris“ — pirmu numeriu."
USA Today
"Padūkęs romanas, kurį galima perskaityti vienu prisėdimu... Linksma. Gudru. Gausu visokiausių vingių..."
Fort Worth Star-Telegram
"Smagu ir linksma. Kinsellos gerbėjai neabejotinai pamils naujausią jos veikėją."
Glamour Magazine
"Romantiška, liūdna ir linksma, juokinga iki ašarų."
Sunday Express
"Labai linksma!"
Now Magazine
"Stilingosios Chick-lit karalienė grįžta su beprotišku, atsitiktinumų kupinu linksmu romanu apie vestuves... Smagu ir neprognozuojama."
Excelle Magazine
Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė
Knygos ištrauka
Ramiai. Reikia atvėsti. Juk ne žemės drebėjimas, ne branduolinė katastrofa ar pamišęs ginkluotas įsilaužėlis, tiesa? Vertinant pagal stichinių nelaimių skalę, nėra labai blogai. Nėra labai blogai. Manau, vieną dieną prisiminsiu šią akimirką, juoksiuosi ir galvosiu: „Cha cha, kokia buvau kvaila, kad taip jaudinausi."
Liaukis, Pope. Nė nemėgink. Aš nesijuokiu; iš tikrųjų man bloga. Vaikštau nieko nematydama po viešbučio pokylių salę besidaužančia širdimi, veltui tyrinėdama raštuotą mėlyną kilimą, žiūrinėdama po paauksuotomis kėdėmis, rausdamasi po išmestas servetėles, ieškodama ten, kur jo nė negalėtų būti.
Aš jį pamečiau; vienintelį pasaulyje daiktą, kurio tikrai negalėjau pamesti. Pradanginau sužadėtuvių žiedą.
Pasakymas „tas žiedas ypatingas" būtų gerokai per švelnus. Jį saugojo trys Tavišų šeimos kartos. Prieš pasipiršdamas Magnusas turėjo paimti jį iš specialaus banko seifo - žiedas puoštas nuostabiausiu smaragdu ir dviem deimantais. Ištisus tris mėnesius saugiai jį mūvėjau kasdien, nakčiai pamaldžiai padėdavau ant specialiai tam skirto porcelianinio padėkliuko ir kas pusę minutės vis čiupinėdavau tikrindama, ar jis tebėra ant piršto... O dabar, kai jo tėvai grįžta iš Jungtinių Valstijų, aš žiedą pamečiau. Tą pačią dieną, kai jie grįžta.
Šiuo metu profesorius Antonis Tavišas ir profesorė Vanda Bruk-Taviš skrenda namo po šešių mėnesių kūrybinių atostogų Čikagoje. Įsivaizduoju juos kremtančius skrudintus riešutėlius su medumi ir elektroninėse skaityklėse skaitančius savo mokslo darbus. Atvirai kalbant, net nežinau, kuris iš jų baisesnis. Jis. Jis toks sarkastiškas.
Ne, ji. Tie garbanoti plaukai... ir ji visą laiką klausinėja nuomonės apie feminizmą.
Gerai; jiedu abu velniškai baisūs. Negana to, jų lėktuvas nutūps maždaug po valandos; savaime suprantama, jie norės pamatyti žiedą...
Ne. Pope, nepasiduok panikai. Mąstyk pozityviai. Man tereikia į viską pažvelgti kitomis akimis. Pavyzdžiui... kaip dabar elgtųsi Puaro? Jis nepuldinėtų iš kampo į kampą apsėstas panikos. Puaro išliktų ramus ir mėgintų pasinaudoti mažosiomis pilkosiomis ląstelėmis, jis prisimintų kokią nors menkutę, bet gyvybiškai svarbią smulkmeną, kuri ir taptų kertine užuomina.
Kietai užsimerkiu. Mažosios pilkosios ląstelės. Pirmyn. Pasistenkit.
Tik, bėda, negalėčiau garantuoti, kad Puaro, prieš išnarpliodamas žmogžudystę Rytų eksprese, taip pat buvo išgėręs tris taures rožinio šampano ir stiklą mochito.
- Panele? - tarsteli žilaplaukė valytoja su dulkių siurbliu, mėgindama mane apeiti; aikteliu iš siaubo. Jau siurbia pokylių salę? O kas, jei žiedas susiurbtas?
- Atsiprašau, - čiumpu jai už mėlyno nailoninio peties. - Gal prieš siurbdama leistumėte dar penkias minutes paieškoti?
- Tebeieškote žiedo? - abejodama ji purto galvą, o paskui pragiedrėja. - Manau, žiedą rasite namie. Turbūt jis ten visą laiką ir gulėjo!
- Gal, - prisiverčiu mandagiai palinksėti, nors norėčiau surikti: „Nesu tokia kvaiša!"
Kitame pokylių salės gale pamatau dar vieną valytoją, į juodą plastikinį šiukšlių maišą braukiančią keksiukų trupinius ir suglamžytas popierines servetėles. Ji visai atsipūtusi. Nejau negirdėjo, ką sakiau?
- Atsiprašau! - suklykiu bėgdama prie jos. - Jūs dar ieškote mano žiedo, taip?
- Niekur jo nemačiau, širdele.
Nė sekundės nesvarstydama moteris nubraukia į šiukšlių maišą dar vieną trupinių porciją.
- Atsargiai!
Čiumpu servetėles ir vėl ištraukiu, uoliai gniaužydama kiekvieną ir ieškodama kieto daikčiuko, nepaisydama prie rankų kimbančio sviestinio kremo.
- Mieloji, man reikia tvarkytis, - valytoja stveria man iš rankų servetėles. - Žiūrėk, ką padarei!
- Matau, matau, atsiprašau, - lenkiuosi paimti popierinių keksiukų formelių, kurias numečiau ant grindų. - Bet jūs nesuprantat. Jei nerasiu žiedo, man - galas.
Norėčiau čiupti šiukšlių maišą ir pincetu atlikti maišo turinio teismo ekspertizę. Norėčiau visą salę aptverti plastikine juosta ir ją paskelbti nusikaltimo vieta. Žiedas turi būti čia; turi būti.
Nebent jį turi kas nors kitas. Tai vienintelė kita versija, kurios laikausi. Gal kuri nors mano draugė dabar jį mūvi, nė pati to nepastebėdama. Galbūt jis įkrito į kieno nors rankinę... o gal į kišenę... gal prikibo prie megztuko siūlų... galvoje sukasi vis menkiau tikėtinos galimybės, bet ir jų negaliu atmesti.
- Ieškojai rūbinėje?
Moteris stengiasi pro mane praeiti.
Ir rūbinėje ieškojau, aišku. Ropodama apžiūrėjau kiekvieną kabiną. Paskui apžiūrėjau visas kriaukles. Du kartus. O tada mėginau įkalbėti durininką uždaryti tualetus ir apžiūrėti visus kriauklių vamzdžius, bet tas nesutiko. Jo teigimu, viskas būtų kitaip, jei tikrai žinočiau, kad žiedą ten ir pamečiau;
