Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija

Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas įsakė nužudyti tris savo dvariškius, kadangi šie atsisakė valgyti mėsą krikščionių pasninko dieną.

Šis nedidelis Lietuvos istorijos epizodas sukėlė ir mokslingų kontroversijų, ir aklų aistrų. Dariaus Barono knygoje „Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija“ trijų Vilniaus kankinių istorija svarstoma kritiškai įvertinant istoriografijos tradiciją, išmintingai pasitikint šaltiniais ir vis ieškant naujų būdų priartėti prie atsakymo į klausimą: Kas iš tikrųjų įvyko Algirdo dvare 1347 metais?

Knygoje „Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija“ originalo kalbomis skelbiami Vilniaus kankinių gyvenimo ir kulto šaltiniai, pirmą kartą išversti į lietuvių kalbą ir išsamiai tekstologiškai komentuojami.

PRATARMĖ

Vilniaus kankiniai - artimi ir tolimi - štai šios knygos leitmotyvas. Nepelnytai primiršti Lietuvos istoriografijoje atrodo it kokia išdaiga, sunkiai beįsispraudžianti į įprastą Lietuvos istorijos vaizdą. Ši knyga - tai pastanga atskleisti jiems deramą vietą Lietuvos christianizacijos procese. Tai pastanga suprasti, kas atsitiko 1347 m., kai didžiojo kunigaikščio Algirdo įsakymu buvo nužudyti trys jo dvariškiai stačiatikiai Antanas, Jonas ir Eustatijas.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo daugiatautė valstybė, kurioje gretimai gyvavo ir pynėsi skirtingos krikščioniškos ir nekrikščioniškos tradicijos. Pastaruoju metu Lietuvos tyrinėtojai šį įvairialypį palikimą traktuoja kaip visumą, tikroviškai atspindinčią tuometinę Lietuvą. Šia knyga norėta, kad ir kukliai, prisidėti prie geresnio LDK religinės ir kultūrinės raidos pažinimo.

Knygą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmojoje - nagrinėjamos kankinystės priežastys bei aplinkybės. Pats įvykis bandomas suvokti socialinės istorijos kontekste. Taip pat stengiamasi atskleisti Vilniaus kankinių kulto istoriją nuo seniausių iki šių laikų. Antrąją dalį sudaro šaltinių korpusas, paruoštas pagal įprastus mokslinio leidimo principus. Visi šaltiniai skelbiami su lygiagrečiu lietuvišku vertimu.

Prie šios knygos prisidėjo daug žmonių. Jaučiame malonią pareigą padėkoti prof. Edvardui Gudavičiui, raginusiam tęsti pradėtą darbą po programinio straipsnio pasirodymo Naujojo Židinio-Aidų žurnale (3,1998). Nuoširdžiai žavėdamiesi dėkojame Tatjanai Aleknienei, parengusiai graikiško Pagiriamojo žodžio tekstą. Neįkainojamos paramos sulaukėme iš Vilniaus Universiteto Slavų filologijos katedros vedėjo dr. Sergejaus Temčino, padėjusio rengti slaviškus tekstus ir jų verti-mus spaudai. Drauge dėkojame Nadezdai Morozovai, peržiūrėjusiai slaviškus tekstus, jų vertimus ir nurodžiusiai duomenis apie Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje laikomų rankraščių vandenženklius.