Trys seserys

Legendinė Antono Čechovo pjesė „Trys seserys“ pirmą kartą buvo pastatyta Maskvos teatre 1910 metais. Tai moderniosios dramos pradžią žymintis kūrinys, kaip ir likusios trys A. Čechovo parašytos pjesės, pralenkęs laiką ir palikęs gilų įspaudą literatūroje bei teatre.

Dramoje „Trys seserys“ autorius pasakoja apie Olgą, Mašą ir Iriną – buvusias maskvietes, dabar gyvenančias provincijos miestelyje, iš kurio jos trokšte trokšta pabėgti. Jos ilgisi Maskvos šurmulio, jos laukia permainų ir tikisi prasmingesnio gyvenimo, kuris labiau atitiktų jų išlavintą skonį ir išsimokslinimą. Vienintelis dalykas, kuris dar padeda ištverti nuobodų provincijos gyvenimą - laukiamas armijos atvykimas...

Seserų svajos kuria intriguojančią takoskyrą tarp jų įsivaizduojamo ir tikrojo gyvenimo, kuris bėga nesustabdoma tėkme su visu tikrovei įprastu neišvengiamumu. Visos seserų viltys dūžta, kai jų brolis veda šiurkščią ir neišauklėtą moterį ir įkeičią namą.

A. Čechovas meistriškai atskleidžia personažus ir temą, tad kūrinio kulminacija vienu metu atrodo ir visiškai tikėta, ir nepaprastai jaudinanti. Trys seserys yra išskirtinis pavyzdys personažų, kuriuose tobulai kūrė A. Čechovas – nuobodulys, ilgesys ir abejingumas – tai vyraujantys daugelio A. Čechovo kūrinių veikėjų bruožai. Pjesėje seserų troškimai vaizduojami vienu metu ir jautriai, ir ironiškai, jų portretai pateikiami kaip tuometinės viduriniosios rusų klasės pretenzijų ir beviltiškumo simboliai.

Daugelis kritikų visas keturias A. Čechovo parašytas pjeses vertina kaip labai vientisą jo kūrybos dalį – tai tarsi viena nesibaigianti pjesė su tais pačiais veikėjais tik skirtingais vardais. Rašytojas neturi iliuzijų, kad žmogaus prigimtis gali keistis, jis atidžiai analizuoja žmogaus gyvenimo etapus ir ramiai vaizduoja tai, kas būdingiausia. Jis nejaučia ir nostalgijos praeičiai, atvirkščiai, ją demaskuoja ir išryškina neigiamus aspektus.

Antonas Čechovas (1860–1904) – gimė Rusijos pietuose, Taganrogo mieste prie Azovo jūros. Rašyti Antonas Čechovas pradėjo studijuodamas mediciną Maskvos universitete, tuomet kūrė trumpus humoristinius apsakymus bei feljetonus. XIX a. devintajame dešimtmetyje jis buvo laikomas vienu žymiausių Rusijos rašytojų humoristų. Vis dėlto pasaulinę šlovę jam pelnė kūriniai, persmelkti lyrikos, o ne humoro. Tai apsakymai „Stepė“ ir „Nuobodžioji istorija“ bei keturios sukurtos pjesės „Vyšnių sodas“, „Žuvėdra“, „Dėdė Vania“, „Trys seserys“, kurias iki šiol stato žymiausi pasaulio ir Lietuvos teatro režisieriai.