Žinau, jūs visos pasiklydusios girioje.
Ir, kaip ir ta maža pasakos mergaitė, jūs buvote pasirinktos mirti.
John Katzenbach (Džonas Kacenbachas; g. 1950 m.) – vienas ryškiausių amerikiečių psichologinio trilerio meistrų. Žinių apie nusikaltimus, teisingumo sampratą ir rašymo įgūdžius jis įgijo dirbdamas teismo korespondentu Naujajame Džersyje ir Majamyje. Lietuvių kalba jau išleistos knygos „Analitikas“, „Kilnus tikslas“, „Ne tas žmogus“,
„Profesorius“.
Vienuoliktoji J. Katzenbacho knyga
„Trys Raudonos“ – dar vienas įtampos kupinas trileris. Šįkart žudikas – nevykėlis rašytojas, norintis pelnyti nemirtingumą įspūdingų nusikaltimų aprašymais. Įkvėpimo žudikas semiasi iš... pasakos, visiems puikiai žinomos istorijos apie Raudonkepurę.
Išsirinkęs tris raudonplaukes aukas – gydytoją, mokytoją ir moksleivę, – Piktasis Vilkas žudikas išsiruošia į medžioklę. Anoniminiais laiškais jis aukoms praneša, kad ruošiasi jas nužudyti. Moterys nieko nežino nei viena apie kitos egzistavimą, nei apie paslaptingąjį Vilką. Jos nežino nei kada, nei kur jis jų tykos...
Apimtos siaubo, kankinamos panikos priepuolių, jos iš paskutiniųjų bando gelbėtis.
„Trys Raudonos“ – subtilus ir šiurpus psichologinis trileris, priverčiantis skaitytoją pasijusti bejėge nieko nežinančia auka. Kraują stingdanti istorija plėtojasi trijų mirtinai išsigandusių moterų mintyse; o tai ir yra visų baisiausia...
Mirtinas žaidimas, kurį taip meistriškai žaidžia ne tik žudikas su aukomis, bet ir rašytojas su skaitytojais, garantuoja bemieges naktis ir patvirtina Johno Katzenbacho kaip įtampos virtuozo reputaciją.
Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis
Knygos ištrauka
PROLOGAS
Nepageidaujamas paštas
Raudona Pirmoji stovėjo ir bejėgiškai žiūrėjo, kaip miršta žmogus, kai laiškas buvo pristatytas jai į atokų jos namą apygardos kaimiškoje vietovėje.
Raudona Antroji buvo apsvaigusi nuo narkotikų, svaigalų ir iš nevilties, kai laiškas buvo jai įmestas pro jos kelių aukštų priemiesčio namo lauko durų plyšį, skirtą paštui.
Raudona Trečioji spoksojo į savo nepavykusį rašto darbą galvodama, kad ateityje jos laukia daugiau ir kur kas didesnių nesėkmių, kai laiškas jai atsidūrė pašto dėžutėje vienu aukštu žemiau nuo jos bendrabučio kambario.
Trys moterys skyrėsi amžiumi: viena buvo septyniolikos, kita trisdešimt trejų, trečia penkiasdešimt vienų. Jos viena kitos nepažinojo, bet gyveno vos kelių kilometrų atstumu. Pirmoji buvo terapeute. Antroji - vidurinės mokyklos mokytoja. Trečioji - parengiamosios mokyklos* moksleivė. Jos turėjo mažai ką bendro, išskyrus vieną akivaizdžią smulkmeną: visos buvo raudonplaukės. Lygių gydytojos plaukų pašaknės jau žilo, ji nešiojo juos santūriai sušukavusi atgal. Darbe niekada jų nepaleisdavo. Mokytojos plaukai buvo vešlūs, garbanoti; skaisčiai raudoni jų kuokštai krito ant pečių pašėlusiomis jaudinančiomis sruogomis, sušiauštomis netikėlių rankų, kuriomis apdovanojo ją lemtis. Moksleivė buvo kiek šviesesnių, gundančios braškių spalvos; jie buvo verti, kad apie juos būtų kuriamos dainos, bet jų gaubiamas veidas, rodės, kasdien šiek tiek vis išbąla, o išblyškusi oda buvo lyg išvagota rūpesčių.Tačiau už stulbinančius raudonus plaukus jas kur kas labiau siejo tai, kad kiekviena buvo savaip pažeidžiama.
Balti vokai su Niujorko pašto antspaudais buvo paprasti, su užklijuojamomis juostelėmis. Jų galėjai nusipirkti kanceliarinių ir maisto prekių parduotuvėse arba vaistinėse. Į juos įdėtos žinutės buvo tuo pa¬čiu kompiuteriu atspausdintos ant paprasto balto popieriaus. Nė viena iš trijų moterų neturėjo užtektinai kriminalistikos žinių, kad būtų galėjusi nustatyti, ar ant laiškų yra pirštų atspaudų, nebuvo ir medžiagų, kurios būtų galėjusios išduoti rašiusiojo DNR - seilių, netyčia iškritusio plauko, odos atplaišėlių - iš jų patyręs detektyvas, besinaudojantis išties šiuolaikiškos laboratorijos paslaugomis, būtų galėjęs šį tą sužinoti apie laiškų autorių, jei tik tas žmogus būtų įtrauktas į kokią valstybinę nusikaltėlių duomenų bazę. O laiškų autorius nebuvo įtrauktas nė į vieną. Elektroninio pašto, mobiliųjų telefonų, tekstinių žinučių ir žinučių, kompiuteriu pasiekiančių gavėją tą pačią akimirką, kai buvo išsiųsta, pasaulyje kiekvienas laiškas atrodė tokia pat atgyvena kaip dū¬miniai signalai, pašto balandžiai ar Morzės abėcėlė.
Laiškai prasidėjo be jokio pasveikinimo ar įžangos:
„Vieną gražią, giedrą dieną Raudonkepurė nusprendė nunešti kraitelę gardumynų mylimai senelei, gyvenančiai tamsios, gūdžios girios gale..."
Be abejo, pirmą kartą išgirdote šią istoriją prieš daug metų, kai buvote mažos. Bet jums tikriausiai pasakojo cenzūruotą variantą: senelė pasislepia savo spintoje, o didelis piktas vilkas nepraryja Raudonkepurės, nes ją išgelbsti drąsus aštriu kirviu ginkluotas medkirtys. Tame perpasakojime viskas baigiasi laimingai. Originale baigtis visai kitokia - gerokai niūresnė. Elgsitės išmintingai, jei kelias ateinančias savaites turėsite tai galvoje.
Jūs manęs nepažįstate, bet aš pažįstu jus.
Jūsų trys. Nusprendžiau jus pavadinti šitaip:
Raudona Pirmoji.
Raudona Antroji.
Raudona Trečioji.
Žinau, jūs visos pasiklydusios girioje.
Ir, kaip ir ta maža pasakos mergaitė, jūs buvote pasirinktos mirti.
