Trumpa amžinų meilių knyga

Andrei Makine (Andrejus Makinas; g. 1957 m.) – prancūzų rašytojas, gimęs Sibire. Prancūzės emigrantės anūkas jau dvidešimt penkerius metus gyvena Paryžiuje, rašo prancūziškai ir yra pirmas rusas, gavęs solidžiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt‘ų premiją už romaną „Prancūziškas testamentas“. Autoriaus knygos išverstos į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų.

Andrei‘us Makine‘as visuomet saugojo savo jaunystės paslaptis, tad „Trumpų amžinų meilių knyga“ skaitytojams galbūt praskleis jo paslapčių skraistę. Šiame romane rašytojas pasakoja iš pirmo žvilgsnio nesusijusias aštuonias jaudinančias meilės istorijas.

Romano „Trumpų amžinų meilių knyga“ pradžioje dešimtmetis našlaitis įsimyli jauną jūreivio našlę, ir ši meilė nuskaidrina varganą berniuko būtį. Knygos pabaigoje ne kartą nudegęs pasakotojas jau išmokęs be paaugliškos egzaltacijos pasiduoti lakiam amžinos meilės dvelksmui. Rašytojas kuria nepaprastai įtaigius moterų portretus. Moterys lyg kelrodžiai, žymintys tikrąjį gyvenimo kelią, tarsi šviesių peizažų ar nykių sovietinių priemiesčių įrėmintos spindinčios mozaikos.

Priespauda, karas, svarbios Makine‘o romanų temos, neišnyksta ir šioje knygoje „Trumpų amžinų meilių knyga“, tačiau rašytojas žvelgia į praeitį per atstumą, o tikroji knygos dvasia – meilė – trumpa amžinybės akimirka, suteikianti laisvės ir žmogų padaranti žmogiškesnį.

Pasak prancūzų kritikų, Andrei‘aus Makine‘o „Trumpų amžinų meilių knyga“ – tikras jausmų ir inteligencijos kondensatas, sukurtas santūriu, bet nepaprastai jaudinamu stiliumi.

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

IŠTRAUKA

Toji, kuri išvadavo mane nuo simbolių

Ji buvo ne pirma moteris, apstulbinusi mane grožiu, kantria meilės jėga. Bet ji pirmoji, kuri man įrodė, kad mylinti moteris nebepriklauso mūsų pasauliui, ji sukuria kitą ir jame gyvena: visagalė, saugi nuo karštligiškai lekiančių dienų plėšrumo. Taip, ji ateivė.

Kai pagalvoji, juk mes susitikome aplinkoje, kuri turėjo simbolizuoti gyvenimą be meilės!

Oficialūs simboliai veikia kaip psichotropinės medžiagos: masiniame renginyje mūsų kuklus asmuo pasijunta dešimtis kartų padaugintas, mūsų balsas aidi pastiprintas himnų ir pučiamųjų gaudesio, mūsų, mirtingų būtybių, nerimas nublanksta ilgaamžės Istorijos akivaizdoje. Plakatai - propagandos fasadas - vaizduoja kelią, kuriuo reikia žygiuoti, gyvenimo prasmę, ateitį. Taip, tai egzistenciniai raminamieji, metafiziniai antidepresantai.

Mažas būdamas apie tai nenutuokiau, toli gražu, bet simbolių kvaišalai mane jau veikė. Jie pridengė skurdą, kuriame gyvenome ir kurį šiandien, kai aplink toks patogių vienkartinių daiktų perteklius, sunku nupasakoti. Panašiai kaip ir mano draugams, pasaulis dėl skurdo man atrodė perregimas: metalinė lova bendrame miegamajame, drabužiai, kurie mums paaugus atitekdavo mažesniesiems, vienintelė pora batų, su kuriais vasarą būdavo karšta, o per žiemos speigus, Volgos vidurupio rajonuose išsi-laikydavusius iki balandžio vidurio, šalta. Parkeris (iš tiesų tai tebuvo kotelis su gale įtvirtintu laikikliu plunksnai), keli sąsiuviniai, jokių knygų, išskyrus pasiskolintas iš bibliotekos, neturėjom nei pinigų, nei asmeninių daiktų, jokių priemonių bendrauti su išoriniu pasauliu.

Mus pripildęs gyvenimo džiaugsmas dabar atrodo nelogiškas, beveik antgamtinis. Bet laimei matuoti nėra jokios kitos priemonės, kaip tik turtingas arba skurdus mūsų gyvenimas. Po pietų gaudavome po puodelį karšto skystimo, kuriame mirkdavo vienas kitas džiovinto vaisiaus gabalėlis. Jei kas nors gaudavo figos kąsnelį, tapdavo išrinktuoju: jis mėgaudavosi prisimerkęs, sutelkęs dėmesį vien į burnoje besiskleidžiantį neapsakomą skonį. Žiūrėdavome į jį tylomis, mintimis persikėlę į tolimą šalį, kur tie vaisiai noko... Daug vėliau Solženicyno knygoje aptikau veikėją, kuris gulage džiūgaudavo sriubos dubenėlyje sužvejojęs mažą gabalėlį žuvies, patekusį ten iš puodo dugną netyčia grybštelėjusio samčio... Kitą kartą, kalbėdamasis su vienu iš nesuskaičiuojamos daugybės Stalino laikų kalinių, sužinojau, kad laimė galėjo būti dar menkesnė - duonos riekėje likęs nesumaltas grūdelis...

Mes mėgavomės ne tik vargšų malonumais, bet ir nepalyginti turtingesne - įsivaizduojamų dalykų - laime. Turėjome tiek mažai ir taip trumpai, kad visas pasaulis buvo atviras mūsų svajonėms. Pavyzdžiui, tas baltumu švytintis miestas. Vis dar regiu saulės užlietas jo gatves, ramius aukštus žmones, kurie žingsniuoja neskubėdami, užsuka į įvairiausių prekių perpildytą parduotuvę, išsirenka kas butelį limonado, kas šokolado plytelę (vieną vienintelę, nors jų tūkstančiai!) ir išeina, neprivalėdami už nieką mokėti... Atsakydama į klausimą, kas būdinga komunizmui, mūsų mokytoja taip paaiškino:

- Pinigų nebebus. Kiekvienas galės imti ir neštis tai, ko jam reikia...

Per klasę nusirito nepatiklumo banga. Lyg aidas regėjimo, ką tik sušmėžavusio prieš mūsų akis: džiūgaujančios ordos užplūsta parduotuves ir išsilaksto, apsikrovusios pyragais, šokoladais, ledais... Mokytoja tikriausiai pajuto, kokį nusiaubimą jau numatėme, ir suskubo papildyti ateities paveikslą:

- Žmonių, kurie gyvens komunistinėje visuomenėje, sąmonė bus kitokia negu mūsų. Parduotuvės bus visko pilnos ir viskas duodama nemokamai, bet kiekvienas ims tik tiek, kiek jam būtina. Kam kaupti, jeigu gali grįžti kitą dieną?

Toji scena vyko septintojo dešimtmečio pradžioje. Partija buvo ką tik paskelbusi, kad komunizmas artėja ir turi įsigalėti per stebuklingai trumpą dvidešimties metų laikotarpį.

Mintis apie naujovišką sąmonę tarsi nušvitimas sukrėtė mano vaikišką mąstymą. Taip, švytintis miestas, besišypsantys broliški žmonės, kurie nepameta galvos geidžiamų daiktų ir gėrybių apsupti, renkasi tik tiek, kiek reikia prasimaitinti, ir skiria save tai paslaptingai veiklai, kurią mokytoja vadino "ateities statybomis". Tas darbas paversdavo apgailėtinai juokingu troškimą iki soties prisišveisti, dėl geresnio kąsnio nustumti šalin savo artimą... Vaikystės vaizdiniai neblunka ir neišsitrina. Dažnai tas švytintis miestas man atrodė tikresnis už tuos, kuriuose gyvenau.

Oficialioji propaganda šiuos svajonės atspindžius įtvirtindavo abejonių nekeliančia, supaprastinta, visiems šalies gyventojams bendra kalba. Du didieji metų paradai - Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos - materializuodavo simbolius: idėją įkūnydavo darbininkų kolonos, žodis virsdavo šarvuočiais ir raketomis Raudonojoje aikštėje, Istoriją įgarsindavo neaprėpiama minia, nuo Maskvos iki kukliausios gyvenvietės žygiuojanti prieš tribūnas ir šią mesianistinės visuomenės generalinę repeticiją sveikinantys šalies vadai.