Trigubas gyvenimas

Samuelis Tacas, garsus Niujorko kineziterapeutas ir meno kolekcininkas, autobiografijoje „Trigubas gyvenimas" (bendraautorė Inga Liutkevičienė) dosniai dalijasi per 70 gyvenimo metų sukaupta gyvenimiška patirtimi, kurios įgijo gyvendamas skirtingose šalyse - sovietų Lietuvoje, Izraelyje ir JAV.

Autorius rašo apie egzistuojančius mitus pervertinant pinigų ir prekės ženklų, respektabilios išvaizdos galią. Išmintingos, dažnai kritiškos, humoro nestokojančios įžvalgos skaitytojus paskatins pamąstyti - ar esate teisingai pasirinkę savo gyvenimo prioritetus, ar ne per daug energijos eikvojate nereikalingiems dalykams. Pataria, kaip būti sveikam, jaustis žvaliai sulaukus bet kokio amžiaus, pasitelkiant paprasčiausias, dažnai nieko nekainuojančias priemones. Besidomintiems menu kolekcininkas pasakoja, kaip formavo savo privačią meno kūrinių kolekciją.

2014 metais Lietuvoje išleista Samuelio Taco knyga „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų. Filomenos Taunvtės mokinio patarimai" (parašyta kartu su žurnaliste Inga Liutkevičienė) tapo bestseleriu.


"Dabar tikriausiai geriausias laikas pasaulyje, kai žmogus gali gyventi maloniai ir gražiai. Tik reikia būti sveikam ir turėti trupučiuką laimės."

"Kai kurie žmonės tam tikrame gyvenimo etape yra tavo sąjungininkai. Sąjungininkai nebūtinai turi būti draugai. Žalgirio mūšyje kryžiuočius nugalėjo lietuviai, bet argi jie buvo draugai su lenkų pulkais?"

"Žmogui visai nereikia eiti į baseinus, mokėti daug pinigų. Nereikia net eiti į treniruotes. Ne. Reikia iš ryto pabudus žinoti, kaip ir kokius pratimus daryti pusvalandį ar 40 minučių."

"Talentingas anksčiau ar vėliau bus ten, kur nori būti. Ir su švaria sąžine. Pas mane ateina turtingų ir daug pasiekusių. Žinau, jaučiu, matau, kad jie naktimis nemiega ir turi tūkstančius problemų, nes jie visgi to pasiekė su tokiais fokusais, už kuriuos vėliau tenka mokėti."

"Nuo 50 metų reikia stengtis viską išlaikyti, ką sukūrėme, uždirbome ir naudotis tuo, ką turime ir fiziškai, ir materialiai."

Įvadas

ĮVADAS

 

Daugelis žmonių, pragyvenusių šioje žemėje tiek, kiek aš, turi ir gali papasakoti savo įdomią gyvenimo istoriją, ypač tie, kurie, kaip aš, ne kartą keitė gyvenamąją vietą - kraustėsi iš vienos šalies į kitą. Jų patirtis kitokia. Arba išgyvenusieji sukrečiančius istorinius įvykius, pavyzdžiui, Antrąjį pasaulinį karą.

Vakar kalbėjau su viena paciente. Ji gimusi Anglijoje. Klausiau: „Brangioji, kaip tu papuolei, kaip tavo tėvai papuolė į Angliją?" Moteris pradėjo pasakoti, kad jos tėvai 1936 ar 1937 metais iš Vokietijos pabėgo į Angliją. Ji augo šioje šalyje, bet nežinojo tikrosios savo kilmės. Tėvai namuose nekalbėjo angliškai, sakė esą vokiečiai. Nesileisdavo į jokias kalbas apie gimines. Tik sulaukusi maždaug šešiolikos ji sužinojo tikrąją tiesą, tėvas prieš mirtį ryžosi atskleisti teisybę ir pasakyti, kas jie tokie. Esu įsitikinęs - visi, išgyvenę Antrąjį pasaulinį karą ir likę gyvi, turi po dramatišką istoriją operos libretui.

Knygos turi turėti praktinę naudą. Labai gera knyga, kurią nusipirkau 1969 m. dar gyvendamas Lietuvoje. Ji vadinasi „Pigu, skanu ir greitai", joje daug naudingų patarimų. Ši knyga man labai labai patinka ir mano pusseserė Genė sako, kad tai geriausia knyga apie maistą (o ji skaito šešiomis kalbomis!).

Skaitydamas kitų žmonių prisiminimus ieškau patyrimo - ką galėčiau panaudoti, pritaikyti savo gyvenimui ir išmokti iš kitų žmonių istorijų. Prieš imdamas biografiją į rankas galvoju, kuo man ši knyga gali būti naudinga? Juk turime tik 24 valandas per dieną, tad negalime veikti visko, ką norime. Rodos, turime daug galimybių ir tuo pačiu amžiną mįslę - kaip efektyviausiai išnaudoti laiką?

Daug patyrę, sužinoję, norime visu tuo dalytis su kitais, pamokyti, kaip geriau, gražiau, linksmiau ir sočiau gyventi dabarties pasaulyje. 0 svarbiausia daugelio žinia ir pasiekimas - išmokti džiaugtis tuo, ką turi šiandien. Dažnai tai - nematerialūs dalykai. Patyriau ir kitiems sakau - daug džiaugsmo ir šviesos gyvenime žmogui teikia menas - gera muzika, dailė. Bet reiktų atsirinkti, kokios muzikos verta klausytis, kuriais dailės kūriniais grožėtis, nes ne viskas yra vertinga.

Dabar turime galimybe džiaugtis tuo, apie ką mūsų protėviai net nesvajojo, arba visa tai prieš penkiasdešimt, šimtą ar du šimtus metų buvo prieinama tik labai labai mažam skaičiui žmonių. Tas pats galioja ir kalbant apie gydymą. Ponas Juzefas Pilsudskis (Jozef Pilsudskį) važiuodavo iš Lenkijos į Druskininkus, kur turėjo namą. Bet reikėjo būti ponu maršalu Pilsudskiu, kad turėtum galimybę atvažiuoti į Druskininkus ar į kokią kitą sanatoriją. O šiandien ir vidutines pajamas gaunantis žmogus turi galimybę naudotis beveik tomis pačiomis paslaugomis kaip ir sėkmingas verslininkas.

Neseniai skaičiau Liudviko Zamenhofo (Ludivik Zamenhof) biografiją. Lietuviškai, verstą iš italų kalbos. Argi galima lyginti Zamenhofą, pavyzdžiui, su dabartiniu JAV prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump)? Zamenhofas - kūrėjas, jis bandė suvienyti viso pasaulio kalbas ir žmones, išrasdamas esperanto kalbą. Kai nėra sienų, būtų gerai Europai kalbėti viena kalba - esperanto. Ją sukūręs L. Zamenhofas gyveno Lietuvoje, litvakas. Esperanto - būtų labai gerai. Vokiečių - sunki kalba, prancūzų - baisi. Viena kalba būtų, vienas prezidentas. Zamenhofas tikrai buvo genialus žmogus. Gal jam nelabai pavyko, bet jis savo gyvenimą aukojo žmonijos gerovei - kad visi pasaulio žmonės galėtų susikalbėti, skaityti ir rašyti. Zamenhofas pats mokėjo net septynias kalbas, bet jis stengėsi dėl kitų. Geniali asmenybė! Kiek žmonių žino apie Zamenhofą? Bet kiekvienas durnius žino apie Trampą, Klintoną, Putiną. Ar tikrai apie juos turėtume skaityti?! Politikų biografijos, mano supratimu, nieko vertos, ten vien melas ir apgaulė. Koks man įdomumas skaityti, kai mane dažniausiai apgaudinėja?

Turėtume mokytis iš žmonių, kurie gyvena įprastą gražų gyvenimą. Bet kažkodėl mums labiau imponuoja žmogaus socialinė padėtis, jo pasiekimai, kuriais jis pats dažniausiai puikuojasi prieš kitus. Norime girdėti apie vadinamus didelius žmones, bet, kaip rodo gyvenimas, daugumos garsenybių žmogiškasis lygmuo nėra labai aukštas. Ir tų, kuriuos garsūs žmonės apgaudinėja irgi nelabai aukštas lygis, nes jei būtų aukštas lygis, Rusijoje nebūtų kilę revoliucijų. Didieji įkalbėjo darbininkus ir valstiečius, o jie neturėjo pakankamai žinių ir supratimo, kaip ir kuo visa tai gali baigtis. Už Hitlerį vokiečiai balsavo savanoriškai, jie tikriausiai neskaitė, ką jis rašė, nesigilino į tai, ką kalbėjo. Negirdėjo to, ką reikėjo girdėti. Dauguma žmonių net neįsivaizdavo, kas gali atsitikti, jei leisi, kad tavo gyvenimui vadovautų didis ir garsus žmogus.

Knygos - daugiausia išgalvoti pasakojimai, pasakos, fantazijos. Taip, yra daug žmonių, norinčių panirti į fantazijų pasaulį. Bet man įdomesnis realus pasaulis. Gera svajoti apie žvaigždes ir mėnulį, bet įdomiau tapti kolekcionieriumi ar muzikos mecenatu arba tiesiog labai gražiai gyventi su šeima.

Man norisi, kad laikas, skirtas kitų žmonių istorijų skaitymui, nebūtų praleistas veltui. Tikiuosi, mano biografijos skaitytojai nesijaus nuvilti ar tuščiai iššvaistę laiką. Knygoje labai atvirai ir nuoširdžiai pasakoju, kaip sveikiau, įdomiau gyventi, aprašau viską, ką per savo septynias dešimtis metų mačiau, supratau, išsiaiškinau, sužinojau, ir apie tai, ko galbūt niekada nebepavyks suprasti.

Samuelis Tacas

Turinys

TURINYS


Įvadas / 5

I. Nemokami patirties šaltiniai / 9

II. Sveikatai reikia paprastų dalykų / 49

III. Sutinas ir jo draugai / 78

IV. Svetimas gintaro krašto vaikas / 93

V. „Kitais metais susitiksime Jeruzalėje!" / 130

VI. Gyvenimo pasaulio centre privalumai / 153