"...jūs, kurie laikote šią knygą savo baltose rankose, jūs, kurie sėdate į minkštus krėslus, sakydami: "Galbūt ji man pramogą suteiks." Perskaitę apie slaptąsias tėvo Gorijo nelaimes, jūs skaniai pietausite, dėl savo nejautrumo priekaištaudami autoriui, laikydami jį nenuosaikiu, kaltindami polinkiu į poeziją. Tad žinokite: ši drama nėra nei prasimanymas, nei romanas. Viskas tiesa."
Honorė de Balzac, Tėvas Gorijo
"Trapi pusiausvyra" - monumentalus, mintis ir jausmus užvaldantis romanas apie Indiją.
Elgetų Viršininkas skėstelėjo neprirakinta ranka – kas žino.
– Turės priprasti. Gyvenimas laimės negarantuoja."
Rohinton Mistry (g.1952 m.) – indų kilmės rašytojas, šiuo metu gyvenantis Kanadoje. Jis – trijų romanų, nominuotų
Bookerio premijai, autorius. Garsiausia jo knyga – „Trapi pusiausvyra“, kurioje gimtoji autoriaus Indija iškyla visa savo didybe. Viso pasaulio skaitytojai mini ją tarp dešimties geriausių kada nors parašytų knygų apie Indiją.
Mumbajus, 1975 m. Čia netikėtai susitinka keturi žmonės, kurių susipynę likimai traukte įtraukia į romano sūkurį. Žmonės, kurių socialinė padėtis neleistų jiems susitikti „normaliame gyvenime“. Tačiau valstybė ką tik paskelbė nepaprastąją padėtį, ir keturi skirtingų kastų, charakterio ir gyvenimiškos patirties žmonės – du siuvėjai iš mažo kaimelio, bėgantys nuo skurdo ir negailestingos tikrovės, atkakli pusamžė našlė ir studentas nuo Himalajų – atsiduria ankštame bute, priversti sugyventi ir išgyventi drauge.
Jie drauge patirs ir šilto, ir šalto, kol likimas vėl juos aršiai išblaškys.
Šiame monumentaliame romane ne tik visa Indijos kilnybė ir heroizmas, bet ir visas jos žiaurumas ir nelygybė.
Rohinton Mistry pasakoja apie skirtingus kelius, kuriais eidami, jo spalvingi ir nepamirštami veikėjai tapo tuo, kas jie yra. Autoriaus talentas nukelia mus į žalius Himalajų slėnius ir į triukšmo bei gyvybės kupinas Mumbajaus gatves. Indija kupina stebuklų, istorijų, ašarų, garsų ir personažų, kurių neįmanoma nepamilti, kad ir kokie keisti jie būtų. Tai pati Indijos gyvastis, įkūnyta romane, monumentalus, mintis ir jausmus užvaldantis Indijos paveikslas.
Keturių žmonių likimo gijos susipina ir vėl išsiskiria. Atsitraukti neįmanoma. Nes gėrio ir blogio pusiausvyra tokia trapi, kad gali susvyruoti nuo menkiausio kvėptelėjimo…
Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė
Ištrauka
RYTINIS EKSPRESAS, išpampęs nuo keleivių, vos šliaužė, paskui staiga šoko į priekį, lyg ketindamas lėkti visu greičiu. Trumpalaikė traukinio apgavystė su krėtė keleivius. Žmonių, nukarusių nuo durų, pūpsnis grėsmingai išbrinko it muilo burbulas prieš sprogimą.
Vagone Manekas Kohla įsikibo į turėklą virš galvos, tvirtai ramstomas grūsties. Pajuto, kaip kažkieno alkūnė išmuša jam iš rankų vadovėlius. Greta sėdintis liesas vaikinas įlėkė į vyro priešais glėbį. Ant jų pabiro Maneko vadovėliai.
- Ai! - aiktelėjo vaikinas, gavęs foliantu per nugarą.
Juokdamiesi jis ir dėdė nusirangė vienas nuo kito. Yšvaras Darzi sudarkytu kairiu skruostu padėjo sūnėnui pakilti jam nuo kelių ir vėl atsisėsti į vietą.
- Neužsigavai, Omai?
- Nugara įlinko, bet šiaip sveikas, - atsakė Omprakašas Darzi ir pakėlė dvi rudu popieriumi aplenktas knygas. Laikydamas jas liaunose rankose, ėmė dairytis išmetusiojo.
Manekas prisipažino, kad savininkas - jis. Krūptelėjo nuo minties, kad šios storos knygos žiebė per tokį trapų stuburą. Prisiminė žvirblį, kurį prieš daugelį metų užmušė akmeniu ir paskui pasišlykštėjo.
- Labai atsiprašau, knygos išslydo ir... - ėmė karštligiškai atsiprašinėti.
- Nesirūpinkite, - tarė Yšvaras. - Jūs nekaltas. Laimė, kad neatvirkščiai, - pridūrė sūnėnui. - Jei aš būčiau žnektelėjęs tau ant kelių, būčiau kaulus sulaužęs. - Jie vėl nusijuokė, Manekas irgi, atsiprašomai.
Yšvaras Darzi nebuvo apkūnus; iš jo stambumo juodu šaipydavosi tik dėl Omprakašo liesumo. Kartais sąmojus žarstydavo vienas, kartais kitas. Vakarieniaudamas Yšvaras būtinai šaukštu iškrėsdavo didumą patiekalo į glazūruotą sūnėno lėkštę; pakelės dhaboje jis luktelėdavo, kol Omprakašas nueis vandens ar į išvietę, ir skubiai drėbtelėdavo dalį savo valgio ant jo lapo. Jei Omprakašas piktindavosi, Yšvaras sakydavo: „Ką žmonės kaime pasakys, kai grįšime? Kad mieste marinau sūnėną badu ir viską sušveisdavau pats? Valgyk, valgyk! Vienintelis būdas išgelbėti mano garbę - tave nupenėti!"
- Nesirūpinkit, - erzindavo Omprakašas. - Jei jūsų garbė sveria bent pusę tiek, kiek jūs, pakaks per akis.
Tačiau Omprakašo kūnas nepaisė dėdės pastangų - vaikinukas tebebuvo liesas kaip šakalys. Kišenės irgi atkakliai tebebuvo skylėtos, todėl pergalingas grįžimas į kaimą liko tolima svajonė.
Į pietus važiuojantis ekspresas vėl sulėtino greitį. Vagonai sušnypštė, sužvangėjo ir sustojo. Traukinys stovėjo tarp stočių. Pneumatiniai stabdžiai valandėlę švokštė, bet galop nutilo.
Omprakašas pažvelgė pro langą, kad suvoktų, kur jie sustojo. Už geležinkelio užtvaros palei griovį, kuriuo tekėjo srutos, kiūksojo lūšnos. Vaikai žaidė su lazdomis ir akmenukais. Aplink juos šokinėjo linksmas šuniukas, bandydamas prisidėti. Netoliese karvę melžė pusnuogis vyras. Galėjo būti bet kur. Iki traukinio atsklido aitri mėšlu kūrenamo laužo smarvė. Priekyje prie per važos susibūrė minia. Keli vyrai iššoko iš traukinio ir nužingsniavo bėgiais.
- Tikiuosi, nuvažiuosime laiku, - tarė Omprakašas. - Jei kas nors nusigaus pirma mūsų, mums galas.
Manekas Kohla paklausė, ar toli jie važiuoja. Yšvaras įvardijo stotį.
- O, ta pati, kurios man reikia, - tarė Manekas, pešiodamas skystus ūselius. Vildamasis įžiūrėti ciferblatą, Yšvaras pažvelgė į lubų link iškeltų riešų tankumyną.
- Prašom pasakyti, kiek laiko, - paklausė kažkieno per petį. Vyriškis įmantriai atsmaukė rankogalį, parodydamas laikrodį: be penkiolikos devynios. - Nagi judėk, jarl - tarė Omprakašas, pliaukšėdamas per kėdę sau tarp šlaunų.
- Ne toks klusnus kaip mūsų kaimo jaučiai, a? - tarė dėdė, ir Manekas nusijuokė. Yšvaras pridūrė, kad tai tikra tiesa - nuo jo vaikystės kaimas nė karto nepralaimėjo jaučių kinkinių lenktynių per šventes.- Duokit traukiniui opijaus, ir jis nulėks kaip jaučiai, - tarė Omprakašas. Per sausakimšą vagoną brovėsi šukų pardavėjas, brązgindamas plastikiniais didžiulių šukų dantimis. Žmonės bambėjo ir niurnėjo, piktindamiesi įkyruoliu.
- Ei! - pašaukė Omprakašas, norėdamas atkreipti jo dėmesį.
- Plastikiniai plaukų lankeliai, nelūžta, plastikinės plaukų segės, gėlės formos, drugelio formos, spalvotos šukos, nelūžta. - Neryžtingai traukė šukų pardavėjas, dvejodamas, ar čia tikras pirkėjas, ar tik pokštininkas, stumiantis laiką. - Didelės šukos, mažos šukos, rausvos, oranžinės, kaštoninės, žalios, mėlynos, geltonos - nelūžta.
Omprakašas išbandė jas, perbraukdamas per plaukus, ir išsirinko kišenines raudonas. Pasirausė kelnėse ir ištraukė monetą. Šukų pardavėjas, ieškodamas grąžos, buvo apniuksuotas alkūnių ir apstumdytas pečių. Marškinių rankove jis nušluostė plaukų aliejų nuo atmestų šukų, paskui susidėjo jas į maišelį, tebelaikydamas rankoje didžiąsias dvejopais dantimis: ketino toliau brązginti, eidamas per vagoną. - Kas atsitiko tavo geltonosioms šukoms? - paklausė Yšvaras.
- Perlūžo.
- Kaip perlūžo?
- Buvo užpakalinėje kišenėje. Aš ant jų atsisėdau.
- Netinkama vieta šukoms. Jos skirtos galvai, Omai, o ne užpakaliui. - Jis visada vadindavo sūnėną Omu, Omprakašu tiktai jo nuliūdintas.
- Jei tai būtų buvęs jūsų užpakalis, šukos būtų sutrupėjusios į šimtą gabaliukų, - atkirto sūnėnas, ir Yšvaras nusijuokė. Sudarkytas kairys skruostas netruk dė, stūksojo kaip inkaro grandinė, apie kurią saugiai raibuliavo šypsena.Jis pakuteno Omprakašui pasmakrę. Dažniausiai jų amžius - keturiasdešimt šešeri ir septyniolika - būdavo klaidingas jų tikrosios giminystės rodiklis.
- Šypsokis, Omai. Piktos lūpos nedera prie filmo herojaus šukuosenos. - Jis pamerkė Manekui, kviesdamas prisidėti prie pramogos. - Su tokiu kuodu tave vaikysis daugybė merginų. Bet nesirūpink, Omai, aš tau išrinksiu gerą žmoną. Didelę ir stiprią moterį, kurios kūno užteks dviem.
Omprakašas išsišiepė, riesdamas plaukus naujosiomis šukomis. Traukinys nerodė jokių gyvybės ženklų. Vyrai, išlipę į lauką, grįžo ir pranešė, kad prie bėgių, netoli pervažos, rastas dar vienas lavonas. Manekas prislinko prie durų pasiklausyti. Geras ir greitas būdas mirti, pamanė, jei traukinys pervažiuoja.
- Gal susiję su nepaprastąja padėtimi, - pasakė kažkas.
- Kokia nepaprastąja padėtimi?
- Šį rytą anksti ministrė pirmininkė pasakė kalbą per radiją. Regis, šaliai gresia pavojus iš vidaus.
- Turbūt dar viena valdžios tamaša.- Kodėl visi mirčiai renkasi geležinkelį? - bambėjo kitas. - Niekas neatsižvelgia į paprastus žmones kaip mes. Žmogžudystė, savižudybė, naksalitų teroristų smurtas, mirtys policijos areštinėje - ir dėl visko vėluoja traukiniai. Kuo blogesni nuodai, aukšti pastatai ar peiliai?
Pagaliau vagone pasigirdo seniai laukiamas pūškavimas, ir ilgas plieninis traukinio stuburas sudrebėjo. Keleivių veidai nušvito iš palengvėjimo. Kai vagonai riedėjo pervaža, visi ištiesė kaklus, kad pamatytų gaišaties priežastį. Prie paskubomis uždengto lavono stovėjo trys uniformuoti policininkai, laukdami, kol jį išveš į lavoninę. Kai kurie keleiviai palietė kaktą ar sudėjo rankas ir su šnibždėjo: „Rama, Rama."
