Traidenis

Monografijoje "Traidenis" tiriamas Lietuvos istorijos laikotarpis nuo kritinės politinės situacijos, kuri susidarė po karaliaus Mindaugo nužudymo ir sąmokslininkų valdymo 1263-1264 m . Iki 1282 m., t.y. didžiojo kunigaikščio Traidenio mirties. Aštuoniuose monografijos skyriuose atskleidžiamos Traidenio įsigalėjimo Lietuvos soste aplinkybės ir analizuojamas keturiolika metų trukęs valdymas. Traidenis integravo etninę Lietuvos teritoriją, tvirtai prijungė prie jos rusišką Naugarduko žemę ir plėtojo įtaką Polocke. Kartu jis sustiprino Lietuvos valdovo (didžiojo kunigaikščio) valdžią.

PRATARMĖ

Rimantas Jasas, nors ir praradęs regėjimą - ar gali būti kas blogiau gyvam Knygos Žmogui, - bet dvasiškai nepalūžęs, 1997 m. balandžio 24-25 d. konferencijoje „Motiejaus Strijkovskio ir jo laikų Lietuvos istoriografija" klausėsi skaitomų pranešimų - visuomet stengdavosi nelikti vienas su savo negalia. Bendravo su kolegomis, tarp jų ir su manimi, šių eilučių autoriumi. Aptarinėjome konferencijoje skaitytą mano pranešimą apie kontroversiškos Rivijaus kronikos šaltinotyrines problemas1. Nejučiomis priartėjome prie XIII a. Lietuvos istorijos šaltinių stygiaus, kurio Rivijus nejautė: ką reiškė jo kronikos duomenys vien apie to meto auksines lietuvių ir žemaičių monetas! Prisiminęs savo jaunystės bendravimą su Jerziu Ochmanskiu, R. Jasas pirštu dūrė į vieną iš primirštų XIII a. Lietuvos istoriografijos klausimų: mes mažai ką žinome apie didįjį kunigaikštį Traidenį.

Istorijos mokslo žmonėms ir visuomenei rengiantis Lietuvos karalystės ir valstybės minėjimo 750-mečiui, vieną gražią dieną prof. Zigmantas Kiaupa manęs paklausė: „Ką iš XIII a. mažiau tyrinėtų problemų galėtų pasiūlyti istorikai?" Žinoma - tai Traidenis. Monografijos parengimas buvo įtrauktas į Lietuvos valstybės 750-mečio minėjimo programą 2003 m.

Istorikams jau seniai aišku, kad įtakingasis Henryko Paszkiewicziaus tekstas apie Traidenį jo monografijoje JagieIlonowie a Moskwa (1933 m.), tiesą sakant, visokeriopai senstelėjo. Ypač po įspūdingų Haličo-Voluinės metraščio tyrimų Ukrainoje XX a., kai kurių lituanistinių problemų analizių Lenkijoje, lietuvių istoriografijos pažangos nuo praėjusio amžiaus septintojo-aštuntojo dešimtmečio. Padėtis paradoksali: nors poreikį parengti Traidenio valdymo studiją Juozapas Stakauskas akcentavo prieš Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvoje vis dar nepakeičiamas tebėra lenkiškai paskelbtas ir daugumai istorija besidominčios visuomenės sunkiai įveikiamas H. Paszkiewicziaus tekstas apie didį lietuvių valdovą. Neabejotinai atėjo laikas tyrinėti Traidenį, nes atsirado beribės mokslinės galimybės ir buvo sudarytos puikios finansinės sąlygos žengti didelį žingsnį pirmyn. Asmenybių, iškiliųjų pagoniškos ir krikščioniškos Lietuvos valdovų tyrimų serija, kaip liudija Edvardo Gudavičiaus Mindaugas, S. C. Rovvello parengta Vytenio ir Gedimino epochai skirta monografija2, atitinka šiandieninius Lietuvos plačiosios visuomenės ir akademinės bendruomenės poreikius. Drįstu tikėtis, kad Traidenis padės atsakyti į jai rūpimus klausimus apie XIII a. pomindauginę Lietuvos istoriją iki Gediminaičių pasirodymo.

Taip nutinka ne vienam, kad rengiamos knygos pagrindu parašyti straipsniai pasirodo anksčiau už knygą. Traidenyje - ir tai natūralu -kai kurios straipsniuose paskelbtos mintys, išvados, apibendrinimai, vertinimai galėjo pakisti. Atidesnis skaitytojas tai pastebės. Dėl to autorius atsiprašo ir teisinasi - juk tiriamas Lietuvos istorijos „sausasis", „išsekusių šaltinių" periodas. Dirbama su schemomis, konstrukcijomis, prielaidų bei tikimybių sekomis ir su visomis įmanomomis metodinėmis priemonėmis išgaunamomis išvadomis ar apibendrinimais.

Autorius dėkoja visiems šio tyrimo draugams, pagalbininkams ir rėmėjams. Labiausiai - prof. Z. Kiaupai už paraginimą dalyvauti Lietuvos valstybės 750-mečio minėjime. Buvo sudarytos puikios finansinės galimybės atlikti tyrimą ir paskelbti rezultatus. Dėkoja ir Lietuvos istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui, kad kantriai laukė vėluojančio darbo. Ne viena Traidenio teksto eilutė galėjo likti tradiciškai blanki, jeigu ne tarptautinė kolegų pagalba autoriui: storus naujausios ir mažiau žinomos ukrainiečių literatūros pluoštus iš Kijevo parūpino Tetjana Vilkui ir Katerina Kiričenko, lenkiškos literatūros - Dariuszas Dąbrovvskis iš Torūnės. Ačiū jiems. Autorius dėkoja savo bendradarbiams: Dariui Antanavičiui - už lotynų kalbos, Ingai Ilarienei - už vokiečių kalbos konsultacijas, Dariui Baronui - už darbinių minčių svarstymą ir pirmojo Traidenio teksto kritiką.