Tolerancija. Mintys apie griežtą valstybę, prigimtinę teisę, meilę ir sąžinę

ĮŽANGA

 

Tolerancijos sąvokoje visuomet slypėjo kažkas mįslingo. Su-ponuodama, kad dera taikstytis su pažiūromis, kurių nemėgstame ir kurias laikome žalingomis, ji ėmė prieštarauti dviem visuotinai ir seniausiai pripažintiems principams: intelektualiniam, reikalaujančiam siekti to, kas tikra, gera ir teisinga, ir politiniam, reikalaujančiam artėti prie bendrų nuostatų ir neutralizuoti reiškinius, galinčius kelti pavojų visuomenės santaikai. Atkreipkime dėmesį į tai, kad tolerancijos sąvoka yra šiek tiek platesnė nei kompromiso. Pastaroji yra nuo seno žinoma praktinė nuostata, taikoma ir intelektualinėje, ir politinėje srityje, kuri, nors ir padėjo reguliuoti, tačiau buvo vertinama nevienareikšmiškai, nes vieni kompromisai buvo neišvengiami, kiti turėjo smerktinų kapituliantiškumo ar bailumo ženklų. Tolerancija turėjo aprėpti kai ką daugiau, nes ilgainiui įgijo vienareikšmiškai pozityvių konotacijų, kuriomis kompromisas niekad pasigirti negalėjo. Tačiau pirmiausia ji turėjo apimti tai, kas leistų įveikti prieštaravimą, atsiradusį tarp jos ir intelektualinio tiesos principo bei politinio santaikos principo. Priešingu atveju tolerancija reikštų visiškai arbitralią taisyklę, kurią privalome priimti, nes ji — iš esmės ar dėl pasekmių — yra gera, nors nežinome nei kodėl ji yra gera, nei ar tikrai duos naudingų rezultatų.

Kaip analogiją pasitelkę biologinę tolerancijos prasmę - vienas medžiagas organizmas toleruoja, kitų netoleruoja - susiduriame su kita problema: visuomeninio organizmo galimybės toleruoti įvairias idėjas ar sąjūdžius nėra iš anksto duotos ir akivaizdžios, taigi jos turi tapti apmąstymų objektu. Problema tikrai yra kita, tačiau išvados panašios: tolerancijos negalima svarstyti atskirai nuo kitų pamatinių filosofinių sąvokų. Pasirodo, tolerancijos klausimas iškyla po klausimo apie politinės ir intelektualinės darnos šaltinius, formuoja visuomenės gebėjimą neutralizuoti visus blogus padarinius, kuriuos potencialiai gali sukelti toleruojami reiškiniai, ir pasinaudoti visais gerais šių reiškinių padariniais. Taigi tolerancija liaujasi buvusi pagrindinė vertybė - o pastaraisiais dešimtmečiais ji užėmė būtent tokią poziciją - ir tampa esmingesnių, labiau aprobavimo vertų taisyklių ir normų konsekvencija.

Kaip matyti, remtis tolerancija kaip nepriklausoma kategorija nėra itin prasminga, nes nepriklausoma ji būti negali. Apie ją kalbėdami visada, sąmoningai ar nesąmoningai, suponuojame kokį nors santykį su pagrindinėmis moralinėmis ir politinėmis sąvokomis. Jeigu mūsų laikais tolerancija įgijo savarankiškumo ir dabar ja operuojama nepriklausomai nuo kitų argumentų, susiduriame tikriausiai ne vien su augančiu tolerancijos vaidmeniu, bet dar labiau su esmine dvasine mūsų epochos evoliucija, kuri pakeitė, palyginti su ankstesnėmis epochomis, keliamų klausimų hierarchiją.

Vis dėlto šios knygos tikslas nėra svarstyti šią dvasine evoliuciją ar eventualiai pakeisti pačios sąvokos reikšmę. Kalbėsime apie gana senus laikus, kai tolerancijos kategorija buvo viena pagrindinių politinių kategorijų ir kai jos prasmė buvo palyginti paprasta. Ji kone be išimčių priklausė religinių problemų sferai ir turėjo būti kaip atsakymas į tarpkonfesinius karus bei į brutalų valstybių ir grupių elgesį su kitatikiais. Istorinis kontekstas lėmė, kad daugelis ilgų tuometinių debatų dėl tolerancijos įgijo epochos partikuliarizmo. Vis dėlto pagrindinė problema - ir ji sudaro šios knygos esmę - nuolat lieka aktuali. Pakartokime: jeigu teigiame tolerancijos principą, bet nenorime vien deklaruoti kokios nors nesąmonės šalia svetimų idėjų bei nuostatų, visada, sąmoningai ar ne, darome papildomas prielaidas apie save ir kitus žmones, žmogaus prigimtį, tikrovės tvarką, pasaulio pažinumą bei įvairius kitus fundamentalius dalykus. Tik kartu su šiomis prielaidomis ir jas verifikavus, tolerancija gali atsiskleisti kaip protingas, naudingas ir moraliai teisingas veiksmas. Ne visos šios prielaidos yra akivaizdžios, protingos, naudingos ar pagirtinos. Tačiau jų nesuvokus, tolerancijos sąvoka netenka atpažįstamos prasmės ir tampa arbitraliai vartojamu politiniu šūkiu. Nuosekliai samprotaudamas, stengsiuos atkurti konceptualias didžiosios diskusijos dalyvių prielaidas. Vienos jų pasirodys svarbios, kitos bergždžios, dar kitos itin kontroversiškos.

Analizės objektas čia bus keturi anuomet susiformavę pagrindiniai argumentai už toleranciją; kiekvienam jų skirtas vienas skyrius. Autoriai, kuriais remiuosi, atstovauja daugybei fiksuotų kraštutinių pozicijų - nuoseklaus tolerancionizmo (Castellionas, vėlyvasis Loc-ke'as, Bayle'is, Voltaire'as) ir nuoseklaus antitolerancionizmo (ankstyvasis Locke'as, Parkeris) - atspalvių; tarp jų yra autorių, kuriuos sunkoka identifikuoti vienareikšmiškai, artimesnių pirmai grupei (Montaigne'is, Spinoza) arba antrai (Proastas, Lipsijus, Hobbesas). Aptariamų autorių sąrašas yra palyginti neilgas, turint galvoje tai, kiek daug buvo didžiosios diskusijos dalyvių ir kiek daug buvo sukurta tekstų. Tačiau manyčiau, o peržvelgęs daugybę šių tekstų įsitikinau tuo dar labiau, kad filosofiniu požiūriu jis teisingai perteikia esminę ginčo dramaturgiją.