Šios knygos "Tobulumui ribų nėra. Kaip talentingi vadovai ir šaunūs darbuotojai įkvepia aplinkinius" autorius atskleidžia kaip skirtingi geriausi vadovai, darbuotojai mąsto, mokosi ir bendrauja. Jis tyrinėja kūrybingus bendradarbius, aprašo dviejų jaunų ekscentriškų verslo genijų veiklą, jų pokalbius.
Skaitykite, kaip suvirintojas gamintojo akyse tampa tobulybės viršūne, mokslininkas virsta neprilygstamu pardavėju, o senolė sugeba sužavėti ir įkvėpti vieną garsiausių pasaulio architektų.
Pratarmė
„Jūsų dėka noriu tapti geresniu žmogumi." Šis neįprastas komplimentas, ištartas Džeko Nikolsono herojaus filme Kaip bus, taip gerai, aidėjo mintyse, kai įvairiose organizacijose ieškojau žmonių, kurie yra tokie, kokie yra - vyrų ir moterų - taip puikiai atliekančių savo pareigas, kad tai ugdo aplinkinius.
Galiausiai pradėjau vadinti tokius žmones geresniais nei įmanoma būti. Kodėl taip neįprastai, iš pirmo žvilgsnio net nelogiškai? Norėdamas paaiškinti, privalau papasakoti, kaip sutikau geriausią fleitininką pasaulyje - Žaną Pjerą Rampalį.
Tuo metu, kai išgirdau, kad jis ves meistriškumo pamokas viename miesto koledžų, gyvenau netoli Los Andželo. Nusprendžiau nueiti, nors ir negroju fleita. Sėdėjau tarp tuzino gabių muzikantų, grojančių meistrui, ir klausiausi jo patarimų bei muzikinių pasažų interpretacijų. Rampalio versijos būdavo tokios stulbinamai skirtingos, kad kartą pa-klausiau, kaip toli jis yra pasiryžęs nueiti, eksperimentuodamas su kompozitoriaus kūriniu. Suraukęs kaktą ir minutėlę pagalvojęs, jis atsakė: „Yra vakarų, kai sugroju kūrinį puikiai. Tuomet kitą vakarą sugroju jį dar geriau...
Nuo tos dienos pradėjau apie išskirtinius žmones galvoti kaip apie geresnius nei įmanoma būti.
Be to, didieji meistrai ne tik nepaliauja tobulinti savo kūrinių, jie nuolatos eksperimentuoja ir kai tik atrodo, kad šie jau tobuli, nustebina dar puikesniu atlikimu. Argi ne tai yra genijaus esmė?
Kokiomis savybėmis pasižymi genijus darbovietėje? Teko stebėti šimtus jų ir, mano nuomone, patiems šauniausiems bendradarbiams būdingi tokie pat bruožai kaip ir kitiems, tiesiog jie energingiau juos puoselėja. Štai kodėl esu įsitikinęs, kaip svarbu pasakoti apie jų veiklą - kad nuolatos prisimintume savo gerąsias savybes.
Pradedame dirbti nusiteikę pakeisti pasaulį, būti išskirtiniai, atskleisti savo talentus ir būti pripažinti. Pamažu šiuos taurius troškimus nustelbia tai, ką Šekspyras vadino „audringa atsitiktinumo srove". Sunkiai dirbdami prisitaikome ir ilgainiui pamirštame, kad kiekvienas mūsų atlieka darbą, patikėtą žmonijos brangakmeniams.
Taigi šia knyga kviečiu jus pagerbti puikius vadovus, pavaldinius, tiekėjus ir klientus. Tai darydami ne tik mokykimės iš jų, bet ir prisiminkime geriausius savo bruožus.
Stengdamasis perteikti pamokas (tikiuosi!) įdomiai ir įsimintinai, į pagalbą pasikviečiau verslo genijų Maksą Elmorą, šįkart jo sūnėnui atliekant pasakotojo vaidmenį.
