Tobulieji

Būk atsargus su savo norais.


Džonas ir Naomė trokšta susilaukti kūdikio, tačiau, sužino, kad abu turi pavojingą geną, todėl yra labai didelė tikimybė vaikui susirgti reta nepagydoma liga.

Vėliau jie išgirsta apie genetiką daktarą Leo Detorę. Jo taikomi metodai gali apsaugoti būsimą kūdikį nuo bet kokių ligų. Džonas ir Naomė ryžtasi eksperimentui ir nuvyksta į Leo Detorės kliniką.

Šis siūlo jiems rinktis kūdikio lytį, akių spalvą, plaukus, netgi įvairius gebėjimus. Jie tiesiogine prasme gali modifikuoti savo būsimą palikuonį. Ateina laikas, kai atšaukti sprendimą yra per vėlu. Kai Naomė sužino, kad yra nėščia, ima suprasti, jog ne viskas klostosi pagal jų planą...


"Emocinis personažų paveikslas yra stebėtinai tikroviškas. Skaitydamas šią knygą regi kino juostą."

Front Row, Radio 4


"Rafinuota, sudėtinga, puikiai pavaizduota genetinių eksperimentų vizija... Akivaizdu, autorius labai atidžiai įsigilino į detales. Tai buvo išties verta pastangų, nes rezultatas - aukščiausios klasės trileris."

Literary Review


"Skrupulingas detalių atskleidimas suteikia jo prozai autentiškumo... Peteris Jamesas puikiai kuria netikėtumus ir dramą."

Sunday Express


"Peteris Jamesas tampa vis geresnis ir geresnis ir vertas sėkmės, kurios sulaukė jo serija apie Rojų Greisą."

Independent on Sunday


"Peteris Jamesas yra vienas geriausių detektyvų rašytojų."

Karin Slaughter


Vertė Arvydas Malinauskas

Knygos ištrauka

Vėlyvą balandžio popietę už trisdešimties jūrmylių nuo Keip Kodo, ant restauruoto kruizinio laivo denio, skirto sraigtasparniui, vėjyje stovi jauna pora su bagažu; abiejų veidai susirūpinę, jie laikosi įsitvėrę į lejerį. Abu žino, kad dvejoti jau per vėlu.

„Serendipo rožė" yra keturiasdešimties metų senumo, jos įlenkimai, plyšiai ir kniedės užtepti storu dažų sluoksniu, tarytumei makiažo slepiamas senos kekšės veidas. Jai skrodžiant vis stiprėjančias jūros bangas, laivagalyje pleškėdama plaikstosi Panamos, kurioje yra registruota, vėliava, o vienišas geltonas metalinis kaminas paskui save palieka dūmų juostą, ir šią tuojau pat sudrasko vėjas. Judėdama pirmyn tik tam, kad užtikrintų stabilizatorių darbą, ji visiškai neskuba, ji neplaukia į jokį tikslą. Paprasčiausiai klajoja aplink, laikydamasi saugaus dvidešimties jūrmylių atstumo nuo Jungtinių Valstijų teritorinių vandenų. Saugi nuo JAV federalinės teisės.

Džonas Klesonas, vilna pamuštu švarku, chaki kelnėmis ir odiniais buriuotojo bateliais, įpusėjęs ketvirtą dešimtį vyras, labiau primena užsigrūdinusį alpinistą arba tyrinėtoją, tik ne mokslininką. Šešių pėdų ūgio, liesas ir tvirtas, trumpai kirptais šviesiais plaukais ir romiomis akimis už mažų ovalių akinių; jo gražiame, rimtame veide matyti šiaurietiški bruožai ir Kalifornijos įdegis.

Džono žmona Naomė, sutelkusi visą dėmesį į tai, kad išlaikytų pusiausvyrą, vilki ilgą kupranugario vilnos paltą, po juo megztinį, mūvi džinsais ir avi juodais zomšiniais batais kaučiuko padais. Lygūs vidutinio ilgio plaukai kirpti netvarkingu stiliumi, ant dailaus veido besidraikančios sruogos tik dar labiau paryškina jos padaužišką išvaizdą, tik veido spalva šiuo metu gerokai blyškesnė nei įprastai.

Per keletą jardų virš jų galvų kybo juos ką tik atskraidinęs sraigtasparnis, jis leidžia alyvuotus dūmus ir ant laivo antžeminės dalies meta savo šešėlį, panašų į didžiulį tuščią maišą. Kaip tik taip dabar jaučiasi Džonas - tarsi būtų ištrauktas iš maišo. Nulenkęs galvą prieš gausmą ir vėjo verpetą, jis tvirtai laiko apglėbęs žmonos liauną kūną po švelnia kupranugario vilna. Jaučiasi jai labai artimas, neapsakomai artimas ir globėjiškas. Ir atsakingas.

Vėjas toks smarkus, kad kvėpuoti galima tik nutrūkstamais gurkšniais, akinių stiklus dengia druska, dūmai džiovina burną ir gerklę, jau ir taip išdžiūvusias nuo nervinės įtampos. Naomės plaukų sruogos čaižo jo veidą it suktinės virvelės. Denis po jo kojomis slysta į šalį, tačiau po akimirkos ima kilti aukštyn, stuktelėdamas, nelyginant lifto grindys, į kojas, o skrandį prispausdamas prie šonkaulių.

Virš galvos kalenant rotoriams, Džonas išgirdo kažką panašaus į šiurenimą. Tai buvo pirmas kartas, kai jis skrido sraigtasparniu, todėl po valandos mėtymo ir vinguriavimo Atlanto oro duobėmis nebuvo nusiteikęs dar sykį išgyventi to paties; jautėsi, lyg būtų nesėkmingai pasivažinėjęs atrakcionuose, kai smegeninė, atrodo, sukasi apie savo ašį į vieną pusę, o vidaus organai - į kitą. Dūmai, žinoma, irgi nebuvo didelis malonumas. Lygiai taip pat, kaip dažų ir laivo lako tvaikas bei po kojomis vibruojantis denis.

Naomės rankos, per storoką odinio švarko medžiagą apsivijusios jo liemenį, stipriai spaudžia Džoną. Jis labai aiškiai supranta, kas dedasi jos galvoje, nes ir pats neabejotinai išgyvena tą patį. Nemalonus baigiamojo veiksmo pojūtis. Iki šiol visa tai tebuvo idėja, kurios jie bet kuriuo metu galėjo atsisakyti. Tačiau tik ne dabar. Žvelgdamas į ją, Džonas galvoja: Naome, brangioji, aš taip tave myliu. Tu tokia drąsi. Man regis, kartais tu būni daug drąsesnė už mane patį.

Sraigtasparnis slenka įkypai, variklio gausmas stiprėja, metaliniame pilve mirksi žiburėlis, paskui jis staiga metasi kampu į šoną ir nutarška virš vandens, ūmai kildamas aukštyn ir palikdamas juos denyje. Džonas kurį laiką dar jį stebi, paskui nuleidžia akis į putojantį pilką vandenyną, pilną jūrų arkliukų ir plytintį iki pat neapibrėžto horizonto.

- Viskas gerai? Sekite, prašau, paskui mane.

Priešais juos, laikydamas atidarytas duris, jau stovi mandagus ir labai rimtai atrodantis filipinietis kombinezono tipo kostiumu, atėjęs jų pasveikinti ir paimti lagaminų.

Perlipę trapo kraštą, jie nuseka paskui jį į vidų; už nugarų užsitrenkia durys. Staiga stojus tylai, jie pastebi ant sienos kabantį įrėmintą jūrlapį, tuojau pat pajunta šilumą ir dar stipresnį dažų ir lako dvoką. Po kojomis girgžda perdanga. Naomė stveria Džoną už rankos. Ji yra netikusi jūrininke, - visada tokia buvo, - suserga kiekvieną kartą, kai tik tenka plaukti jūra, todėl ir šis nėra išimtis. Nei piliulių, nei vaistų, teks visa tai kaip nors ištverti. Džonas atsako rankos spustelėjimu, norėdamas nuraminti ją ir save.

Ar mes elgiamės teisingai?

Šį klausimą jis sau buvo uždavęs tūkstantį kartų. Ir dar daug metų klaus to paties. Visa, ką jis gali padaryti, tai nuolat įtikinėti Naomę ir save, kad jie pasielgė teisingai. Tai ir viskas. Daryti, kas teisinga.

O mes iš tiesų tik tai ir tedarome.