Titano sirenos

„Titano sirenos“, tai – antrasis Kurto Vonneguto romanas. Jis pasirodė 1959 m., praėjus septyneriems metams po pirmojo jo romano „Pianola“. Šįkart viskas nutiko gan neįprastai, mat iš pradžių romaną minkštais viršeliais išleido mokslinės fantastikos leidykla ir pardavinėjo po 35 amerikietiškus centus. Po netikėtos knygos sėkmės ne tik tarp fantastikos mėgėjų, bet ir kitų skaitytojų, 1961 m. knygą kietais viršeliais perleido jau kita leidykla. 1974 metais kūrinys netgi pastatytas teatre.
Autoriaus prasitaria, kad istorija yra tikra ir vardai joje nepakeisti. Jis sako, jog viskas vyksta košmaramžiais, kuomet „Žmonija nepastebėdama prasmės, slypinčios kiekvieno žmogaus gelmėse, nuolat žvalgėsi paviršėliais ir per amžius veržėsi tik tenai. (...) Visata, toji klaiki išorės begalybė, apdovanojo juos trimis dalykais: teise atlikti niekam nereikalingus žygdarbius, darkytis prasto skonio vaidinime ir pagaliau nežinia dėl ko padėti galvą. (...) Tas, kuris nori pakeisti pasaulį iš esmės, privalo nestokoti gabumų gražiai pateikti bet kokią šlykštynę, šaltakraujiškai pralieti svetimą kraują ir turėti po ranka parankų bei didžiumai priimtiną naują tikėjimą, kurį galima būtų įdiegti žmonėms per tą trumpą atgailos ir baimės laikotarpį, kuris paprastai ateina po didesnių žudynių.“
„Gana perversmų, kurių metu tuščiai žūsta milijonai! – sušunka savo knygoje Ramfordas, vienintelis žmogus žinantis būdą, kaip keliauti kosmose nuosavu erdvėlaiviu. – Tegu įvairumo dėlei puikiai organizuota mažuma nors kartą sudeda galvas daugumos vardan.“
Vinstonas Nailzas Ramfordas su savo šunimi Kazoku po kosmosą keliauja nuolat būdami tik spinduliniu reiškiniu, kreiva spirale pulsuojančiu iš Saulės į Betelgeizę, esančią Oriono žvaigždyne. Jie kas 59 dienos materializuojasi