Tiramisu karalienė

Man nerūpėjo jos pamatai – pasakė, kad turi dukrą ir vyrą, kažkokį Olegą Peterseną, milžiniškos korporacijos prezidentą. O juk aš esu tik vargšas, chaltūras gaudantis doktorantas, kartais ką nors išverčiantis, suorganizuojantis kokią nors konferenciją apie jaunųjų prozą ar lingvistinei poezijai skirtą projektą. Dėl jos galėčiau būti kad ir varlių pjaustytojas – literatūra tokia slidi ir šalta. Kuklus doktorantas, kuris, užuot gyvenęs, yra iki ausų pasinėręs į tekstus. Bet mąstykime protingai, moksliškai, kaip isterijos tyrinėtojai, koncentracijos lagerių ir muilo idėjos kūrėjai, kaip ulonai, kurie „grįžk pabučiuok“, po daugelio metų, suvargę, savo mylimą – jiems nesant armijų aplankytą – skaisčią tarsi madoną atrado. Juk tai tik tikėjimo klausimas – jeigu tik būsiu ištvermingas, jeigu tik neišsigąsiu, gal palenksiu ją į savo pusę?

Grožis derėjo prie jos gerklinio murkavimo. Ji švytėjo pasitikėjimu savimi, dvelkė cinamonu ir labai gerais kvepalais. Jai galėjo būti keturiasdešimt, iš bėdos tiko man į motinas, bet man tai visiškai netrukdė. Jei kas nors būtų pasakęs, kad ji puikiai „susitvarkiusi“, būčiau iškvietęs dvikovon, ji tiesiog buvo graži. Stebuklingai užglaisčiusi vos matomus irimo pėdsakus, ir todėl man atrodė dar labiau gundanti. Subrendusi, savo švelnumą ir jautrumą puoselėjanti moteris, joje štai pastebiu jaudinančius rūdžių šlakelius. Gal nubudo manyje kokia nors vaikystės nostalgija – moteris, sugebanti pasipriešinti plėšriai aplinkai, kartu švelni ir protinga meilužė, parodysianti geriausią kelią per gyvenimą.
Tiramisu karalienė